Vėlų kovo 11-osios vakarą, 22 val. 44 min., Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba absoliučia balsų dauguma priėmė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą. Iš 130 jau išrinktų deputatų (antrasis rinkimų turas dar nebuvo pasibaigęs, – red. past.) „taip“ tarė 124. Susilaikė 6, o prieš nebalsavo nė vienas.
„Po kelių savaičių turėjo būti pakartotinis rinkimų turas. Tačiau iki jo galėjo būti priimta nauja TSRS Konstitucija, todėl reikėjo juos aplenkti. Pagal įstatymus Aukščiausiąją tarybą (AT) galima sukviesti, kai yra išrinkta 2/3 deputatų, ir mes tiek jau turėjome“, – aiškino Bronislovas Genzelis skubėjimo priežastis.
Kita vertus, anot Nepriklausomybės akto signataro, jau buvo aišku, kiek išrinktųjų deputatų pasisakys už nepriklausomos valstybės atkūrimą.
„Nebuvo kokių nors „užkulisių“ tada pas mus, dėl visko labai darniai tarėmės. Jau buvo aišku, kiek balsuos. Gal dėl vieno kito balso abejonių buvo, bet buvo apskaičiuota, kad virš 100 deputatų tikrai balsuos už“, – pasakojo jis.
Tačiau ant Lietuvos nepriklausomybės akto nėra Nikolajaus Medvedevo, Mindaugo Stakvilevičiaus ir Stasio Kašausko, pritarusių Lietuvos nepriklausomybės siekiui, parašų – naktį iš kovo 11-os į kovo 12-ąją jie buvo pakeliui į Maskvą.
Apie Maskvos ketinimus pranešė rusų demokratai
„Aš buvau salėje ir balsavau, kai sprendėme, ar šitas seimas turi teisę priimti visus reikalingus įstatymus, kurie nulems Lietuvos likimą – ar jis pripažįstamas teisėtu. Šiame balsavime aš dalyvavau. Bet per antrąjį balsavimą aš jau buvau pakeliui į Maskvą. Todėl ant Nepriklausomybės akto mano parašo ir nėra“, – balsas.lt aiškino Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) organizacinio komiteto narys ir tuo metu dar TSRS liaudies deputatas Nikolajus Medvedevas.
„Prieš antrą balsavimą mane pakvietė prie telefono ir Galina Starovoitova (1998 m. nužudyta Rusijos demokratė, apdovanota Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi – red. past.) pasakė: „Žinai, čia pas mus M. Gorbačiovas ir jo komanda žino, kas vyksta Lietuvoje, ir jie ruošia sąmokslą prieš jus“. Ir pridūrė: „Skubiai atvyk į Maskvą.“ Aš pribėgau prie V.Landsbergio, B. J. Kuzmicko (Lietuvos Respublikos AT pirmininko pavaduotojas – red. past.), viską papasakojau, ir jie pasakė: „Čia be tavęs apsieisime, dumk ten, tu ten reikalingesnis“. Ir aš išskridau paskutiniu tą vakarą lėktuvu“, – prisimena N. Medvedevas.
Anot jo, A. Sacharovo tarpregioninės deputatų grupės nario, TSRS Komunistų partijos vadovybė buvo puikiai informuota apie nuotaikas ir įvykius Lietuvoje – žinojo, kam čia ruošiamasi ir rezgė planus, kaip sutrukdyti. Tačiau ir Lietuvą pasiekdavo informacija apie Maskvoje kurpiamus planus, kuriems pasipriešinti bandė bendromis jėgomis.
„Aš esu iš rusų emigrantų šeimos, kuri labai nukentėjo nuo bolševikų, ir kai buvau išrinktas į TSRS AT, tapau savotišku ryšininku tarp mūsiškių ir Rusijos demokratų. Jie mane vadino „malenkoje prividenije v Kremle“ (mažas vaiduoklis Kremliuje – red. past.), kuris visada atsirasdavo reikiamu metu reikiamoje vietoje“.
Anot N. Medvedevo, iki ryto, iki TSRS liaudies deputatų suvažiavimo pradžios, jis turėjęs susitikti su visų TSRS atstovaujamų demokratinių jėgų – Vidurinės Azijos, Ukrainos, Baltarusijos atstovais.
„Reikėjo pasišnekėti su jais – su tais, kurie mus palaikė, ir susitarti, kad rytoj (kovo 12 d. – red. past.), kai bus bandoma balsuoti, aš pasisakysiu – jie mane „išves“ į tribūną. O paskui deputatai iš kitų respublikų neleistų sudaryti M. Gorbačiovui daugumos“, – pasakoja N. Medvedevas.
„N. Medvedevas ir S. Kašauskas dirbo su regionine deputatų grupe, o mano misija buvo palaikyti ryšį su M. Gorbačiovu, su kuriuo buvau pažįstamas nuo studijų laikų, ir maždaug žinoti, kokie jo planai ir kaip jis elgsis“, – atskleidė Lietuvos Respublikos AT deputatas Mindaugas Stakvilevičius, vėlų kovo 11-osios vakarą taip pat skubiai išskridęs į Maskvą.
„Žinojome, kas gali vykti Maskvoje, todėl ten ir išvykome. Skridome paskutiniu reisu – mes tik taip galėjome suspėti į TSRS liaudies deputatų suvažiavimą, kuris prasidėjo kovo 12 dieną. Todėl ir nespėjome pabalsuoti. S. Kašauskas bandė užpildyti balsavimo biuletenį, bet vis tiek nespėjo. Todėl mūsų parašų ir nėra“, – prisiminė jis.
M. Stakvilevičius balsas.lt pasakojo, kad suvažiavime Maskvoje turėjo būti sprendžiama, kokiu būdu sąjunginės respublikos gali atsikirti nuo TSRS. Tačiau anot jo, buvo dar vienas svarbus dalykas.
„M. Gorbačiovo santykiai su politbiuru tuo metu buvo gana subtilūs ir buvo neaišku, kaip jis elgsis, ar pats M.Gorbačiovas išsilaikys. Siaurame rate M. Gorbačiovas jau buvo išsitaręs maždaug taip: „Jums, Pabaltijui, žinoma, nepriklausomybė priklauso, bet padarykim, kad šitas procesas „nekraujuotų“. Tačiau buvo neaišku, kaip aukščiausi TSRS vadovai reaguos į kovo 11 d. mūsų priimtus sprendimus. Mums buvo svarbu sužinoti, ar imsis kokių nors priemonių“, – sakė jis.
Kadangi įvykiai Maskvoje galėjo buvo svarbūs Lietuvai, stebėtojų TSRS liaudies deputatų suvažiavime reikėjo, pripažįsta ir Nepriklausomybės akto signataras Egidijus Bičkauskas.
„Jeigu gerai pamenu, AT sprendimo išsiųsti žmones nebuvo. Buvo žodinis AT pirmininko pritarimas, kad jie vyktų. Kadangi įvykiai, kurie rutuliojosi Maskvoje, buvo pakankamai svarbūs Lietuvai, reikėjo stebėtojų. Aš ir pats svarsčiau, kaip elgtis, bet nusprendžiau, kad privalau pasilikti Lietuvoje ir dalyvauti pačiame svarbiausiame procese“, – sakė E. Bičkauskas, tuo metu taip pat dar buvęs TSRS liaudies deputatas. Tačiau jau kitą dieną Maskvoje atsidūrė ir jis.
Teisė išstoti yra. Pasinaudoti neįmanoma?
„Konstitucijoje buvo parašyta, kad mes turime laisvę išstoti, bet nebuvo aprašytas mechanizmas. Ir jie norėjo artimiausiu metu sukurti tą mechanizmą. Žinoma, tokį, kad išstoti niekas negalėtų. Dėl to ir Lietuvoje buvo skubama paskelbti apie nepriklausomybės atkūrimą prieš suvažiavimą. Teko girdėti, kad taip patarė S. Lozoraitis“, – prisiminė M. Stakvilevičius.
„Jeigu Lietuva pavėluotų pasirašyti Aktą, kitą dieną suvažiavime Maskvoje jau galėjo būti priimti nauji įstatymai, pagal kuriuos išstojimas būtų žymiai sudėtingesnis. Tie veiksmai, kuriuos ruošėsi padaryti TSKP, labai apsunkintų situaciją. O mes išstojome pagal anais laikais veikusią konstituciją. Be to, tuo metu jau buvo paruošti visi dokumentai dėl Molotovo-Ribentropo pakto, okupacijos pripažinimo“, – tęsia kolegos pasakojimą N. Medvedevas.
Tačiau anot E. Bičkausko, tuo metu susiklosčiusi padėtis buvo kitokia.
„Lietuva jau buvo priėmusi įstatymą, kad joje viršenybę turi mūsų šalies įstatymai, tad jokie kiti įstatymai ar TSRS Konstitucijos pakeitimas mums įtakos negalėjo turėti. Siūliau, kad naujai išrinkta Lietuvos AT susirinktų dar nesibaigus rinkimams – prieš suvažiavimą Maskvoje, dėl to, kad mes galėtume stebėti, kas ten vyksta ir tinkamai reaguoti. Jeigu suvažiavimas priimtų sprendimus, užkertančius kelią Lietuvos AT darbui, pavyzdžiui, įvedant ypatingąją padėtį – nedelsiant skelbtume Nepriklausomybę. Štai todėl ir buvo reikalingi stebėtojai“, – kalbėjo jis. Ir pridūrė skeptiškai vertinęs tikimybę, kad nepriklausomą Lietuvą greitai pripažins kitos valstybės.
Paklaustas, ar M. Gorbačiovas, pradėdamas savo vadinamąją perestroiką galėjo įtarti, kur ji nuves ir ar bandė vėliau atkalbinėti lietuvius nuo ryžtingų sprendimų, M. Stakvilevičius sakė:
„Jis turbūt negalvojo, kad procesas nueis taip toli. Jis planavo suteikti daugiau laisvės, kaip buvo su vadinamosiomis liaudies demokratijos šalimis, bet kad TSRS subyrės, tai tikrai ne. Bet jis turbūt jautė, kad Pabaltijo vis dėlto teks atsisakyti“, – dalijosi mintimis M. Stakvilevičius.
„Mes labai teisingai tada pasielgėme. Kiekvienas žingsnis buvo daromas labai teisingai“, – teigė N. Medvedevas.
Kas norėjo primušti N. Medvedevą?
Anot balsas.lt pašnekovų, labai audringos reakcijos dėl Lietuvos apsisprendimo suvažiavimo salėje Maskvoje nebuvo – reakcingosios pusės atstovai tikriausiai galvojo, kad mes būsime užspausti galingo prievartos aparato ir toli nenueisime, o dauguma Rusijos ir kitų respublikų demokratų palaikė Lietuvą.
„Tarpregioninė deputatų grupė ir rusų demokratai sutiko tą žinią teigiamai. Bet jie pasakė „jeigu jūs išeisite, mums be jūsų bus labai sunku“. Tai G. Starovoitovos žodžiai“, – pasakojo N. Medvedevas.
Tačiau išvengti rimtesnio incidento jam pačiam pavyko tik per plauką – Kremliaus suvažiavimų rūmų rūsyje N. Medvedevas vos negavo mušti.
„Mane ruošėsi ten mušti. Fiziškai mušti. Tų, kurie Lietuvoje vadinosi „Jedinstvo“, ten, Maskvoje nebuvo, bet buvo jų atstovai, dar „Sojuz“ – buvo tokia organizacija. Ten buvo ir kariškių, kurie buvo labai piktai nusiteikę, o J. Primakovas (M. Gorbačiovo bendražygis, vienas aukščiausių TSRS AT vadovų, po TSRS žlugimo dirbęs Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministru ir ministru pirmininku – red. past.) man taip ir pasakė „my vas vičislili, my znaem, kto tut mutit vodu“ ( mes nustatėme, kad tai jūs, mes žinome, kas čia vandenį drumsčia – red. past.). Bet tuo metu ten buvo mūsų žurnalistai, aukštas vyras su barzda pradėjo filmuoti tuos pasistumdymus ir mane išgelbėjo“, – prisiminė jis.
Specialioji E. Bičkausko misija
„Antrą dieną į Maskvą atvažiavo E. Bičkauskas. Jis atvežė dokumentus apie mūsų nepriklausomybės paskelbimą ir įteikė juos. Tada M. Gorbačiovas pasakė: „Tai turbūt jūs būsite tas žmogus, kuris atstovausite nepriklausomai Lietuvai?“ Gal todėl ir paskyrė jį ambasadoriumi Maskvoje“, – svarstė M. Stakvilevičius. Ir pridūrė: „Bet jis spėjo pabalsuoti už nepriklausomybę, ir tik paskui dokumentus atvežė“.
Apie ypatingąją E. Bičkausko misiją – kitoje dalyje.
