Kai 1990-ųjų kovo 10 d. nauji deputatai susirinko į pirmąjį, tuomet dar LTSR Aukščiausiosios Tarybos posėdį, rinkimai į ją dar nebuvo pasibaigę – laukė antrasis turas, kuriame turėjo būti išrinkti trūkstami deputatai. Tačiau 130 jau išrinktų vėlų kovo 11-sios vakarą, 22 val. 44 min. absoliučia balsų dauguma priėmė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą.
„Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba (AT), reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“, – rašoma šiame istoriniame dokumente, kuriam „taip“ tarė 124 deputatai. Susilaikė tąkart 6, o prieš nebalsavo nė vienas.
Istorikų teigimu, nepriklausomos valstybės kelią pasirinkusi 1918 m., 1991 m. kovo 11-ą dieną Lietuva dar kartą patvirtino šį pasirinkimą ir pasinaudojo unikalia galimybe atkurti savo valstybės nepriklausomybę.
Kaip tai vyko, liudija pirmųjų posėdžių stenogramos. Tačiau jose nerasime atsakymų į kai kuriuos klausimus. Pavyzdžiui, kodėl tuomet buvo taip skubama? Ir kodėl ant Kovo 11-sios akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ nėra kai kurių deputatų, pritarusių Lietuvos nepriklausomybės siekiui, parašų?
Apie tai balsas.lt kalbasi su Nepriklausomybės akto signatarais, LR Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatais Egidijumi Bičkausku ir Bronislovu Genzeliu bei Nikolajumi Medvedevu ir Mindaugu Stakvilevičiumi.
Pasakodami apie pasirengimą skelbti nepriklausomybę ir kitus tų dienų įvykius, jie akcentavo kelis dalykus: tautos nusiteikimą ir jos siekius, palankiai besiklostančią tarptautinę padėtį ir po poros dienų Maskvoje turėjusį prasidėti TSRS liaudies deputatų suvažiavimą.
B. Genzelis: kiekvienai imperijai ateina laikas griūti
„Kartais sakoma, kad esą mes sugriovėme imperiją. Mano nuomone, sovietinė imperija pati buvo pradėjusi griūti, kiekvienai imperijai ateina laikas griūti, o mes pasinaudojome susiklosčiusiomis palankiomis aplinkybėmis, – dalijosi mintimis Bronislovas Genzelis, vienas iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) iniciatyvinės grupės narių. – Taip buvo 1918 metais, taip atsitiko 1990 metais“.
Jo teigimu, vienas iš svarbiausių dalykų – žmonės jau nebebijojo pareikšti savo valios, nebijojo, kad juos sutraiškys sovietinė prievartos mašina.
„Prieš kelerius metus, 1987 m. A. Mickevičiaus kiemelyje vykęs mitingas „nuėmė nuo žmonių baimę“. Susirinko minia, ir nieko jai nenutiko. Kaip man pasakojo, iniciatorius pasodino į mašiną, išvežė, ir už 20 km nuo Vilniaus paleido. Bet tokia bausmė – tai ne sušaudymai, ne kankinimai, ne išvežimas į lagerį. O kitus įstaigose svarstė – todėl , kad taip liepė, bet tie svarstymai daug kur jau pavirto juokais“, – aiškino B. Genzelis.
Pasak jo, ruošdamasi skelbti nepriklausomybę Lietuva nepadarė jokios klaidos. „Labai gerai buvome išnagrinėję įstatymus, čia ypatingas žinovas buvo K. Motieka. Ir visi žinojome, kad reikia išnaudoti visas TSRS įstatymų spragas tikslui pasiekti.“
Tauta jau laukė
Balsas.lt pašnekovų teigimu, buvo vilčių, kad viena kita valstybė pripažins mūsų nepriklausomybę. Tas viltis skatino ir diplomatas Stasys Lozoraitis. Vilčių esą teikė tai, kad JAV buvo nepripažinusios okupacijos ir aneksijos, buvo ambasada.
Tačiau ne viskas buvo taip paprasta. Lietuvos ir kitų Baltijos respublikų siekius gerai suprato vadinamosios liaudies demokratijos šalys, skandinavai. Daugelis mūsų laisvės žygį vertino rezervuotai.
„Mes be reikalo mistifikuojame Ameriką. Kas labiausiai norėjo nepakenkti Michailui Gorbačiovui? Amerika. Dabar tai jau galime matyti paskelbtuose M. Gorbačiovo archyvuose. O derybos su Skandinavijos šalimis jau buvo įvykusios“, – primena B. Genzelis.
Tačiau Lietuva jau laukė svarbiausiojo žingsnio. Parlamentarai iš esmės taip pat jau buvo apsisprendę.
„Niekas neabejojo, kad bus skelbiama Lietuvos valstybės nepriklausomybė, kad susirinkusi naujai išrinkta AT priims šį sprendimą. Tačiau buvo daug diskusijų, kada tai daryti – ar pačią pirmąją dieną susirinkus, ar šiek tiek vėliau. Mano manymu, mes turėjome keletą dienų palaukti, bet daugumos sprendimas buvo skelbti nedelsiant“, – pasakoja Nepriklausomybės akto signataras teisininkas Egidijus Bičkauskas.
Jis teigia, kad abejonių dėl to, jog reikia susirinkti nedelsiant – nelaukiant, kol įvyks antrasis rinkimų turas ir bus išrinkti trūkstami deputatai, nebuvo.
„Neabejojome, kad AT turi susirinkti kovo 10 d., kadangi netrukus (kovo 12 d. – red. past.) turėjo prasidėti TSRS liaudies deputatų suvažiavimas, kuris neišvengiamai būtų reagavęs į įvykius. Kiek pamenu, aš ir patariau susirinkti būtent kovo 10 d. Antras rinkimų ratas nebuvo pasibaigęs, bet AT jau turėjo kvorumą ir galėjo dirbti. Galvojome, kad reikia susirinkti anksčiau negu prasidės suvažiavimas Maskvoje ir stebėti jo eigą. Bet kada skelbti nepriklausomybę – dar buvo diskutuojama“, – prisimena E. Bičkauskas.
„Bet K. Motieka kalbėjo per televiziją ir pasakė, kad mes skelbsime nepriklausomybę. Ir tada daugybė žmonių susirinko prie AT. Jie atėjo su vieninteliu tikslu – pasveikinti nepriklausomybės paskelbėjus. Tai irgi paskatino paskubėti. Jeigu ne jie, galbūt būtų kovo 12 d. paskelbta“, – mintimis į 1990-ųjų kovą grįžta B. Genzelis, aiškindamas, kodėl Lietuva apie savo nepriklausomybės atkūrimą paskelbė vėlų kovo 11 d. vakarą, o ne kovo 12 d.
„Lietuva to laukė. Emocinė žmonių būsena tikrai turėjo įtakos – visuomenės lūkesčiai turi būti patenkinami. Kai žmonės laukia, negalima atidėti rytdienai“, – patvirtino E. Bičkauskas.
Reikėjo aplenkti Maskvą
Visi balsas.lt pašnekovai sutaria, kad buvo svarbi susirinkusių prie AT rūmų žmonių ir visoje Lietuvoje to vienintelio sprendimo laukiančiųjų emocinė būsena. Tačiau ne mažiau lėmė ir nerimas dėl galimos Maskvos reakcijos.
„Brežnevo konstitucijoje“, priimtoje 1972 m., buvo visa eilė apribojimų. Bet pasitraukti iš TSRS, skelbti nepriklausomybę remdamasi įstatymu Lietuva galėjo. Buvo pasakyti, kad „turi teisę išstoti“. Tačiau nebuvo numatytas mechanizmas, kaip tai gali būti padaryta. O kovo 12 d., pirmadienį turėjo prasidėti TSRS liaudies deputatų suvažiavimas, kuriame turėjo būti svarstomas naujas konstitucijos projektas. Tame projekte irgi buvo numatyta teisė išstoti, bet numatytos ir sąlygos. Pavyzdžiui, tokia sąlyga: respublika gali pasiskelbti nepriklausoma, jeigu tam pritaria 51 proc. visų imperijos gyventojų. Suprantate, ką tai reiškia? Buvo rengiamas konstitucijos projektas, kuris būtų užkirtęs kelią teisiškai išstoti iš TSRS. O Amerika sako „reikia teisiniu būdu“. Tai privertė skubėti – kol nėra tos naujos konstitucijos“, – aiškina B. Genzelis.
Jam iš dalies pritaria ir E. Bičkauskas.
„Buvo baiminamasi, jog TSRS liaudies deputatų suvažiavimas gali imtis prevencinių priemonių. Aš į tai žiūrėjau gana skeptiškai – nemanau, kad tuo metu mums tai buvo svarbiausia, juk jau tuomet mūsų įstatymai turėjo viršenybę prieš Maskvos priimtus įstatymus. Kita vertus, mes galėjome patys „neversti“ itin konservatyvios sudėties TSRS deputatų suvažiavimo neigiamai reaguoti į mūsų priimtus sprendimus – galėjome išlaukti bent kelias dienas, kol suvažiavimas išsiskirstys, ir TSRS vadovui M. Gorbačiovui bus paliktos laisvesnės rankos, galimybė laviruoti santykiuose su itin konservatyviomis jėgomis“, – prisimena jis.
„Be to, jau anksčiau Maskvoje bendraudamas su užsienio valstybių diplomatais supratau, jog tikėtis greito mūsų pripažinimo neverta. Tačiau nugalėjo kita, manau, labiau emocinė pozicija, ir dabar belieka spėlioti „kas būtų buvę, jeigu būtų buvę“. Vienaip ar kitaip, nepriklausomybė buvo atkurta nedelsiant, ir galiu tik džiaugtis ir didžiuotis, kad buvau vienas tų, kurie priėmė šį lemtingą sprendimą“, – balsas.lt sakė E. Bičkauskas.
Išėjusius po vėlyvo posėdžio deputatus pasitiko minios sveikinančių žmonių. Tačiau signatarai užsimena, jog buvo ir nerimo – juk tą naktį Lietuva perėjo ne tik į kitą politinę, bet ir ekonominę santvarką. Ką tai reiškia, džiūgaujanti minia suprato tik vėliau.
Kita nerimo priežastis – kaip klostysis įvykiai Maskvoje. Naktį iš kovo 11-os į kovo 12-ąją, kai Lietuva skelbė atkurianti nepriklausomybę, keli balsas.lt pašnekovai jau buvo pakeliui į ją.
Kodėl ant Lietuvos nepriklausomybės akto nėra N. Medvedevo, M. Stakvilevičaus ir S. Kašausko parašų – skaitykite rytoj.
