Naujausias Lietuvos gyventojų tyrimas atskleidė, kad didžioji dalis lietuvių apie galimus korupcijos atvejus vis dar linkusi nutylėti, nes baiminasi nukentėti.
Galės likti paslaptyje
Siekdama apsaugoti apie korupciją pranešusius asmenis, trečiadienį Vyriausybė pritarė įstatymų projektų paketui, kuris leis tokiam asmeniui išlikti anonimiškam. Tačiau su korupcija kovojančios organizacijos mano, kad tokie pakeitimai vargu ar prisidės prie jos mažinimo.
Kaip teigė įstatymo pataisas rengusios Teisingumo ministerijos ministras Juozas Bernatonis, naujas įstatymų projektų paketas leis išsaugoti asmenų, pranešusių apie pareigūnų, valstybės tarnautojų ar darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį, galbūt padarytas ar daromas korupcines veikas, duomenų konfidencialumą.
Apsauga galiotų tuo atveju, jeigu žmogus praneštų, kad valstybės tarnautojas nepateikia viešųjų ir privačių interesų deklaracijos arba ją pateikia klaidingai, taip pat kai yra požymių, jog piktnaudžiaujama tarnyba, įgaliojimais ar atskleidžiama komercinė paslaptis.
Pranešėjai, tapę liudytojais teismuose, būtų apklausiami, nedalyvaujant kitiems proceso dalyviams, jų parodymai būtų fiksuojami apklausos protokole arba vaizdo ar garso įrašuose, liudytojų identifikuoti neleistų vaizdinės ar garsinės kliūtys. Dabar galiojančiuose teisės aktuose yra įtvirtintos nuostatos tik dėl nukentėjusiųjų ir liudytojų anonimiškumo baudžiamajame procese.
Teigiama, kad priėmus šiuos teisės aktus viešajame sektoriuje galėtų padaugėti pranešančiųjų apie pažeidimus, tad sumažėtų korupcinio pobūdžio pažeidimų, o tai ne tik leistų išvengti netinkamo valstybės turto panaudojimo bei biudžeto lėšų švaistymo, bet ir padidintų viešojo sektoriaus skaidrumą, investicinį šalies patrauklumą.
Ne visada apsaugos
Viešosios įstaigos „Transparency International“, skatinančios pilietines antikorupcines iniciatyvas bei jų organizavimą, Lietuvos skyriaus nuomone, šios pataisos – žingsnis į priekį, tačiau vien jų nepakanka pažaboti giliai įsišaknijusių korupcijos apraiškų. Kaip teigė šios įstaigos projektų vadovė Rugilė Trumpytė, iki šiol didžiausia Lietuvos problema, kalbant apie korupciją, yra pranešėjų apsaugos nebuvimas – žmonės, kurie praneša apie korupciją, nėra saugomi.
„Šis siūlymas puikus, tačiau tai dar nėra pranešėjų apsauga. Dabar siūloma įtvirtinti tų asmenų, kurie pranešė apie korupcinius nusižengimus, duomenų konfidencialumą, tačiau duomenys būtų saugomi tik tuo atveju, jeigu žmogus to motyvuotai paprašytų. Ką reiškia motyvuotai paprašyti? To nežinantis žmogus liks be apsaugos“, – svarstė R. Trumpytė. Kitas svarbus aspektas, kad anonimiškai bus galima pranešti tik apie administracinius korupcinio pobūdžio nusikaltimus. Pavyzdžiui, jeigu žmogus praneštų apie galimus kyšininkavimo, pinigų plovimo atvejus ar tai, kad valstybės tarnautojas galbūt sukčiavo, jis nebūtų apsaugotas.
„Valstybės vadovai kovą su korupcija iškelia kaip prioritetą, tačiau, siekiant sumažinti korupcijos mastus, pranešėjų apsauga būtina. Deja, jeigu žmogus praneštų apie Baudžiamajame kodekse numatytus nusikaltimus, kai padaroma didelė žala, jis nebūtų apsaugotas. Šiuo atveju būtina apsaugoti žmogų ir nuo galimo persekiojimo. Pavyzdžiui, jeigu asmuo pranešė apie galimą korupciją, bet pranešimas nepasitvirtino, svarbu užtikrinti, kad jam nebūtų keliama byla dėl šmeižto. Taip pat būtina užtikrinti, kad nebūtų atleistas iš darbo, nebūtų grasinama susidoroti su juo ir artimaisiais“, – kalbėjo R. Trumpytė.
Korupcija nemažėja
Lietuvoje iki šiol nebuvo jokios pranešėjų apsaugos, net nebuvo tokios sąvokos kaip pranešėjas. Tad priėmus tokias įstatymo pataisas žmonės drąsiau praneš apie galimus korupcijos atvejus. Praėjusiais metais atliktas sociologinis tyrimas „Lietuvos korupcijos žemėlapis“ atskleidė, kad tik 18 proc. Lietuvos gyventojų, 36 proc. įmonių vadovų ir 29 proc. valstybės tarnautojų praneštų apie korupciją. Pagrindinė priežastis – galimų pasekmių baimė.
R. Trumpytės teigimu, tokia žmonių reakcija visiškai natūrali. Kita vertus, pranešėjas turi pasitikėti institucija, kurią informuoja apie galimą korupciją.
Ministerijos, savivaldybės ir kitos institucijos turi savo karštąsias linijas, bet nėra bendros veikimo tvarkos. Dažnai žmogus net nėra informuojamas, kas bus daroma dėl jo pranešimo, ko jis gali tikėtis.
„Tai labai susiję ir su pasitikėjimu bei saugumu. Visi puikiai prisimena Dalią Budrevičienę, kuri pirmoji viešai išdrįso prabilti apie korupciją. Ji ne kartą yra sakiusi, kad jeigu istorija pasikartotų, elgtųsi visai kitaip – apie korupciją nutylėtų. Žmonės, matydami tai, jaučiasi nesaugūs, todėl turime ir tokius skaičius“, – kalbėjo „Transparency International“ Lietuvos skyriaus projektų vadovė.
Jos teigimu, korupcijos situacija Lietuvoje jau kelerius metus lieka panaši: kas 4–5 žmogus prisipažino davęs kyšius. Nesikeičia ir korumpuočiausiųjų penketukas: policija, Seimas, teismai, sveikatos apsauga ir savivaldybės. Tačiau galima pastebėti ir keletą pozityvių ženklų – žmonių korupcijos suvokimas ir lūkesčiai didėja, vis daugiau gyventojų tiki, kad korupcija pastaraisiais metais mažės.
„Korupcijos žemėlapis rodo, kad kas ketvirtas tarnautojas patiria spaudimą dirbti arba atstovauti ne viešajam, o privačiam interesui. Apie daugelį tų atvejų be pranešėjų ir nesužinotume. Pranešėjas yra tas šiaudas, už kurio galima užsikabinti aiškinantis korupcijos atvejus, todėl labai svarbu užtikrinti jų apsaugą. Negalime sakyti, kad atsiradus pranešėjų apsaugai korupcijos lygis Lietuvoje iš karto sumažėtų, bet būtų sudaromos palankesnės sąlygos sužinoti ir ištirti tuos atvejus“, – sakė R. Trumpytė.
Lina DRANSEIKAITĖ
