Viešosios įstaigos „Lietuva be šešėlio“ vadovo Kęstučio Kupšio manymu, išvadas daryti dar anksti.
Kontrabandos varomoji jėga – pelnas
„Matome palaipsniui slopstančią naujų pranešimų kreivę, ji nebesipildo taip, kaip anksčiau – po keliasdešimt pranešimų kasdien. Tačiau teigti, kad šešėlis smarkiai susitraukė, negalima. Tam įtakos turi daugelis veiksnių, pavyzdžiui, vienas jų, Rusijos rublio nuvertėjimas“, – sako K. Kupšys.
Specialisto teigimu, kol egzistuos ženklus kainų skirtumas tarp šalių, tol šešėlio neišvengsime. Anot jo, būtų nelogiška nelegalų krovinį gabenti į šalis, kuriose produktų kainos panašios. Todėl sukčiai nenustoja ieškoti būdų, kaip pasipelnyti.
„Pagrindinė problema ta, kad vežant kontrabandą Lietuva yra ne galutinė stotelė, bet tranzitinis taškas. Per mūsų šalį didelė kontrabandos dalis iškeliauja į Vakarų Europą. Nelegalus verslas ieško didžiausios galimybės pasipelnyti. Todėl jos vežamos ten, kur kainos didžiausios“, – informuoja vadovas.
Kontrabandos ir šešėlio augimo mastui didelės įtakos turi ir šalies nacionaline valiuta, nes kuo labiau ji silpsta, tuo susidaro didesnis kainų skirtumas.
„Šis procesas kaip švytuoklė: tai įsibėgėja, tai sustoja. O tokie veiksniai, kaip mokesčių padidėjimas, kainų pakilimas, valiutos kursų pasikeitimas, švytuoklę gali išjudinti“, – akcentuoja K. Kupšys.
Pavyzdžiui, nuvertėjus rubliui, Baltarusijoje smarkiai pabrango kuras, tuo tarpu Lietuvoje, priešingai, atpigo. Todėl pervežėjams atsirado paskata gabenti nelegalų kurą iš Rusijos ar Baltarusijos. Tas pats nutiko cigarečių rinkoje: kainos Baltarusijoje sparčiau vejasi mūsiškes, todėl smulkioji kontrabanda silpsta.
Bet dėl valiutų kursų pokyčių vėl atsigauna cigarečių gabentojų per Nemuną verslas. Todėl net jei vienur šešėlis mažiau juntamas (kaip sostinėje dėl Baltarusijos specifikos), tai palei Rusijos sieną jam vis dar atviri keliai.
Su šešėliu kovojama aktyviau
„Lietuva be šešėlio“ vadovas sako, kad didėja visuomenės nepakantumas kontrabandai: „Atsiranda daugiau įrankių kovojant su šešėliu ir visuomenė palaipsniui labiau supranta šešėlio žalą. Tam įtakos turi ir po krizės pradedantis gerėti pragyvenimo lygis, kai žmonėms nebereikia šešėlinės prekės, nes jie gali sau leisti įsigyti legalią.“
Taip pat specialistas pastebi, kad policijos pareigūnai, rimčiau nusiteikę kovoti su šešėliu, o ne stimuliuoti tą kovą.
„Štai išgirdome apie kratas vienoje stambioje transporto bendrovėje, kuri galimai naudojosi pigaus kuro, parsigabenamo iš Rytų, privalumais. Iš to, koks tai platus tyrimas, matosi, jog operacijai ruoštasi. Tai bus geras pavyzdys mažesniems pervežimų rinkos žaidėjams, tikėsimės, kad jie vengs taip piktnaudžiauti“, – viliasi K. Kupšys.
Vis dėlto, pastebima, kad tam tikrose regionuose, šešėlio mastai didesni. Vadovas nesiryžta teigti, kad taip yra dėl neatsakingo policijos darbo. Tačiau pritaria minčiai, kad ne visi policijos pareigūnai siekia išnaikinti visas regiono negeroves ir piktžaizdes.
„Jeigu visuomenė yra įsitraukusi į kovą su šešėliu ir apie tai praneša policijai, o ji jokių veiksmų nesiima, tokį atvejį galima pavadinti korupcija. Tuomet tokia informacija tiesiog atsiduria stalčiuje arba nusikaltėliams į rankas“, – išskiria specialistas.
Miestiečiai renkasi kokybę, kaimiečiai – „samagoną“?
Kęstučio Kupšio teigimu, labiau išprususi visuomenės dalis nebegaili kelių papildomų euro centų kokybiškam alkoholiui įsigyti: „Pastebiu ir tendenciją, jog visuomenė apskritai palengva keičia požiūrį į patį gėrimą apskritai. Siekiama ne prisigerti ir apsvaigti, vartojant neaiškios kilmės skystį, o saikingai pasimėgauti subtiliais kokybiškų gėrimų skoniais.
Todėl alkoholio šešėlis stumiamas į visuomenės užribį, ir tas procesas turėtų tęstis, jei palengva didės žmonių pajamos ir mažės pakantumas šešėliui. Beje, tai galioja ne tik alkoholiui, bet ir tabakui bei kurui.“
Jeigu šalies miestuose kontrabandos mastai mažėja, tai kodėl kaimų gyventojai vis dar mieliau renkasi „samagoną“, o ne degtinę?
Anot „Lietuva be šešėlio“ vadovo, teigti, kad kaimas paskendęs alkoholio ir smurto liūne, negalima, nes čia socialinis gyvenimas ne toks įvairus kaip miestuose.
„Blogi reiškiniai mažoje bendruomenėje labiau pastebimi. Jau seniai vyrauja stereotipas, kad visi kaimiečiai nusigėrę ir muša savo žmonas, nors taip iš tiesų nėra. Tiesiog čia tokie marginalai, kaip „samagono“ vartojimas, labiau išryškėja dėl mažo gyventojų skaičiaus“, – pabrėžia K. Kupšys.
Žinoma, specialistas neatmeta fakto, kad kaimo gyventojai dažniau įsigyja nelegalią prekę, nes čia jo tiesiog lengviau gauti.
Siekia pigiai prisigerti?
Anot specialisto, kovoti su šešėliu stengiamasi įvairiausiais būdais, tačiau apsukrūs „verslininkai“ vis sumąsto naujų būdų, kaip išsisukti.
Štai, Seimas nuo 2014 metų lapkričio 1-osios uždraudė kioskuose prekiauti odekolonais ir burnos skalavimo skysčiais, kuriuose alkoholio koncentracija yra didesnė nei 20 procentų. Verslininkai iš karto pasiūlė jiems alternatyvą – tokius pat pigius ir vos kelis litus kainuojančius, bet leistinos 20 proc. ribos neviršijančius kosmetinio spirito produktus.
Tokių produktų dabar pilnos kioskų lentynos. Šie gaminiai net ženklinami panašiai kaip alkoholiniai gėrimai – nurodant stiprumą procentais.
„Šiuos produktus tik sąlyginai galime pavadinti odekolonais ir skysčiais, nes jie 19 iš 20 atvejų suvartojami ne pagal tiesioginę paskirtį. Ne visada žmogus, nusipirkęs odekoloną, iš tiesų juo kvėpinasi. Kartais žmonių aistros pigiai prisigerti yra tokios pražūtingos, kad siekiant nuo to apsaugoti, reikia visuomenės priežiūros. Reikia nustoti leisti legaliai prieinamais produktais girdyti ir nuodyti žmones“, – akcentuoja K. Kupšys.
Gresia baudžiamoji arba administracinė atsakomybė
Specialisto nuomone, tie, kurie perka pigesnį kvepalų buteliuką, puikiai išmano šią aritmetiką. Jie perskaičiuoja absoliutaus alkoholio procentą, kainos procentą ir, jeigu tokiu būdu sutaupoma, renkasi – pigesnį.
Anot K. Kupšio, šešėlinė rinka labai operatyviai sureaguoja į bet kokius bandymus riboti šį verslą ir, jei paliksime ją ramybėje, nelegalus verslas sparčiai plėsis.
Be to, parduodant bei perkant nelegalią prekę, kaltos abi pusės. Prekeivis už tai, kad sukūrė pasiūlą, prekiaudamas nelegaliu produktu, o pirkėjas už tai, kad pirko, nepagalvodamas, kokią žalą daro sau, valstybei, aplinkiniams.
Šiuo metu galiojančiame Baudžiamajame kodekse (BK) numatyta, kad baudžiamoji atsakomybė už kontrabandą atsiranda tik tuomet, kai gabenamų daiktų vertė viršija 250 minimalių gyvenimo lygių (MGL) ribą, t. y. 9,42 tūkst. eurų (32 500 Lt). Jeigu kontrabandinių daiktų vertė mažesnė, tuomet asmeniui gresia administracinė atsakomybė.
Analogiškos nuostatos galioja ir dėl muitinės apgaulės, neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis bei neteisėto prekių ar produkcijos išvežimo iš Lietuvos.
Baudžiamoji atsakomybė už kontrabandos, didesnės negu 250 MGL, gabenimą nesikeičia: už tai gresia bauda arba laisvės atėmimas iki 8 metų.
Diana JANUŠAITĖ
