Tuoj tuoj tuoj... Liko laukti jau visai nedaug, ir Lietuva bus išganyta. Pasibaigs visi jau kelinti metai šalį drebinantys skandalai, atslūgs ekonominė krizė, gal net alkoholį parduotuvėse vėl bus galima nusipirkti ne tik iki dešimtos vakaro valandos. Nes ateina JI – spindinti, nepakartojamas, šviesi. Tokia, kurios tobulumu ir tinkamumu abejoti nerekomenduotina. Liūdnai žvelgianti į mus drėgnomis akimis iš sterilaus tinklalapio www.grybauskaite2009.lt. Kodėl sterilaus? Todėl, kad jis neturi nei skonio, nei kvapo, nei spalvos. Jis – tiesiog joks.
Pavyzdžiui, atsiverčiu šio tinklalapio „Naujienų“ puslapį ir randu jame vos devynis (per du mėnesius) niekam neįdomius tekstus, vieni kurių primena telegrafo pranešimus („Dalios Grybauskaitės štabas pradeda veiklą“, „Jau aiškus Dalios Grybauskaitės atstovas spaudai“), kiti – šventines atvirutes („Dalios Grybauskaitės velykinis sveikinimas“, „Dalia Grybauskaitė ir jos štabas kviečia dalyvauti švaros akcijoje“). Aišku viena – štabas turi nedaug fantazijos, bet užtektinai ambicijų, nes nepamiršta pasipuikuoti žinučių pavadinimuose dažniau, negu to reikėtų.
Nusivylęs tokiomis „naujienomis“, nutariau susipažinti su kandidate, ketinančia mažiausiai penkiems artimiausiems metams tapti „tautos motina“, iš rimtesnio (kaip maniau) dokumento – iš jos programinių nuostatų. Deja, ir čia radau tik puokštę „teisingų“ banalybių, kurios vienodai tiktų ir visiems kitiems kandidatams – juk nėra taip sunku konstatuoti, kad daug kas Lietuvoje yra blogai, ir kad dabar reikia stengtis, kad nuo šiol viskas būtų gerai. Kita vertus, „programinėse nuostatose“ pavyko aptikti ir šiokių tokių dėmesio vertų minčių.
„Liustracijos proceso užbaigimas – kelias galutinai išsilaisvinti iš praeities šešėlių. Tik taip išsklaidysime nepasitikėjimo ir įtarimų atmosferą, atkursime žmonių pasitikėjimą visuomene, valstybės institucijomis ir bendrapiliečiais“.
Dėl išsilaisvinimo iš praeities šešėlių, nepasitikėjimo atmosferos išsklaidymo ir žmonių pasitikėjimo atkūrimo – viskas teisingai, tačiau akylesnis skaitytojas turėtų atkreipti dėmesį, kad šioje pastraipoje kažkodėl kalbama ne apie iki šiol sabotuojamos liustracijos vykdymą, o apie jos „užbaigimą“. Jei taip kalbama apie išdavikus, tai gal ir teisėsaugininkams reikia ne kovoti su nusikalstamumu, o tik vieną kartą ir visiems laikams „užbaigti“ tą kovą?
Įdomi ir kita „programinių nuostatų“ pastraipa, kuri, sprendžiant iš visko, skirta ne tiek nesibaigiančių skandalų krečiamam Valstybės saugumo departamentui (VSD), kiek jo veiklą tyrusiam Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK):
„Valstybės ir piliečių saugumu besirūpinančios struktūros turi būti depolitizuotos. Jų pareigūnai – apsaugoti nuo nepagrįsto politikų kišimosi ir oligarchinių grupių įtakos jų veiklai“.
Apie kokį „depolitizavimą“ čia kalbama? Ar tik ne apie VSD ir kitų specialiųjų tarnybų parlamentinę kontrolę, tiksliau – apie jos vengimą? Gal vertėtų daugiau kalbėti ne apie šių struktūrų „depolitizavimą“, o apie jų „deklanizavimą“? Tiesa, šalia „nepagrįsto politikų kišimosi“ paminėta ir „oligarchinių grupių įtaka“, bet – tik antroje vietoje (tarsi sukeičiant vietomis priežastis ir jų pasekmes), ir aiškiai vengiant įvardinti konkrečią „grupę“, keliančią realų pavojų Lietuvos demokratijai ir pačiai mūsų valstybės nepriklausomybei – „valstybininkų“ klaną.
„Programinės nuostatos“ – dar ne viskas. Galima pasidomėti ir kai kuriais kandidatės biografijos faktais, nurodytais minėtame tinklalapyje, pavyzdžiui, jos karjera Užsienio reikalų ministerijoje (URM). Juk sunku įsivaizduoti, kad panelė Dalia 2000 metais galėjo tapti užsienio reikalų viceministre be „vyriausiojo strateguotojo“ palaiminimo. O žinant, kad URM jau tada buvo tapusi „superministerija“, deleguojančia savo (tiksliau – Klano) žmones vadovauti kitoms strateginėms valstybės institucijoms, kitaip atrodo ir jos paskyrimas į finansų ministrės pareigas jau sekančiais, 2001 metais. Pasirodo, tai nebuvo savarankiškas tuometinio Vyriausybės vadovo Algirdo Brazausko sumanymas, o tik Prezidento Valdo Adamkaus prašymo išpildymas. Turbūt nereikia aiškinti, kurios „grupuotės“ atstovų nuomonė turėjo (ir tebeturi) lemiamos įtakos visiems be išimties V.Adamkaus sprendimams.
Gal klausimai apie tėvelius arba apie jaunystės metus, praleistus studijuojant Leningrade, ir nėra tiek svarbūs, bet kodėl vengiama atvirai ir aiškiai į juos atsakyti? Kodėl apskritai vengiama atsakyti į iš anksto „nesuderintus“ žurnalistų klausimus, arba akivaizdžiai susierzinama į juos atsakant? Juk tai, kad kandidatė turi ką slėpti, reiškia tik vieną – kad ji yra pažeidžiama. O jeigu pažeidžiamas yra pirmasis valstybės asmuo, pažeidžiama ir visa valstybė - tuo mes jau turėjome progos įsitikinti.
Kur kas informatyvesnis nei kandidatės rinkimų štabo tvarkomas tinklalapis pasirodė jos interviu, pavadintas „Grybauskaitė: Leo LT – gėdingas sprendimas“ (beje, irgi akivaizdžiai „suderintas“ – net iki smulkiausių niuansų) , kuris buvo išspausdintas 2009.04.25 „Lietuvos žinių“ dienraštyje ir pakartotas visuose pagrindiniuose lietuviško interneto portaluose. Tiesą kalbant, informatyvus yra net ne visas interviu, o vienas jos viduryje paslėptas atsakymas į žurnalisto užduotą klausimą. Štai jis:o ir gynybos komitetui (NSGK):
Žurnalistas: „ - Kurie minimo skandalo ir viešo susipriešinimo dalyviai, Jūsų manymu, teisūs - "valstybininkai" ar "vanagais" neseniai praminti "pilietininkai"?
D.Grybauskaitė: „ - Jei vadinate tai susipriešinimu, atsakysiu trumpai: teisių čia nėra. Šiandien mūsų valstybė yra ties lūžio tašku - išgyvename ne tik ūkio sunkmetį, bet ir dvasinį, politinį, socialinį nuosmukį. Tokiu metu, jei norime pakilti iš duobės, būtina telktis, o ne priešintis. Kitaip riedėsime žemyn nuožulnia plokštuma su vis didesniu pagreičiu. Vertinu nuomonių įvairovę, suprantu pozicijų skirtumus, visada remčiau visuomenėje vykstančią diskusiją (man tai reikštų, kad žmonės nėra abejingi), tačiau susipriešinimą laikau prabanga, kurios sunkmečio sąlygomis neturėtume sau leisti.
Tikiu, kad nei vadinamieji valstybininkai, nei "vanagai" nėra tautos, valstybės priešai. Žinau, jog ir tarp vienų, ir tarp kitų yra labai protingų, išsilavinusių, geranoriškų ir pilietiškų piliečių. Labai norėčiau, kad jų pilietiškumas nugalėtų ambicijas, kad viešą susipriešinimą pakeistų viešas dialogas. Mielai tapčiau jį telkiančiąja dalyve“.
Ar visi supratote? Jei iki šiol tikėjotės moralinio Lietuvos apsivalymo ir kitokių vertybinių poslinkių – nuo šiol galite apsiraminti. Pasirodo, „teisių čia nėra“, o dėl visko kaltos yra tik neaiškios kažkieno „ambicijos“.
Taigi nėra skirtumo tarp tiesos ir melo, tarp priešinimosi bandymams užvaldyti mūsų valstybę ir tos valstybės išdavimo, tarp nužudyto pulkininko Vytauto Pociūno ir numanomų šios politinės žmogžudystės užsakovų (ir gerai žinomų nužudytojo šmeižikų). Jau ir anksčiau kai kam „atrodydavo“, kad nėra skirtumo tarp pokario kovotojų už laisvę ir stribų, tarp disidentų ir KGB informatorių bei visokių ten rezervistų. O man atrodo, kad jau nėra su kuo ir apie ką kalbėti (turiu omenyje „perspektyviausios kandidatės“ aplinką). Juk akivaizdu, kad tapusi Prezidente ji net nebandys keisti ydingojo status quo, o mūsų tautos laukia dar vienas skaudus nusivylimas. „Katė maiše“ pradeda panašėti į tiksiančią bombą.
O tiems, kurie vis dar naiviai tikisi, kad kandidatė tiesiog dar ne viską suvokia ir supranta, norėčiau priminti, kad mes jau nebeturime laiko metų metais besitęsiančiam politikų (juolab prezidentų) „likbezui“*.
Kostas Radavičius
* „likbez“ (rus.) – neraštingumo likvidavimo kampanija, vykusi SSRS XX amžiaus trečiame – ketvitame dešimtmetyje.
