Balandžio 12-ąją pasaulis mini Tarptautinę aviacijos ir kosmonautikos dieną. Tą dieną į kosmosą pakilo ir sėkmingai nutūpė pirmasis kosmonautas Jurijus Gagarinas. O iki jo skrydžio vadinamajam kosmoso užkariavimui paaukota nemažai žmonių gyvybių.
Maršalo žūtis
1960 metų spalio 28-ąją Sovietų Sąjungos centriniuose laikraščiuose buvo išspausdintas trumpas Komunistų partijos Centro Komiteto, Aukščiausiosios Tarybos ir Ministrų Tarybos pranešimas: „Su giliu liūdesiu pranešame, kad 1960 metų spalio 24 dieną aviacijos katastrofoje tragiškai žuvo kandidatas į Centro Komiteto narius, Aukščiausiosios Tarybos deputatas, gynybos ministro pavaduotojas, Vyriausiasis raketinės strateginės kariuomenės vadas, maršalas Mitrofanas Nedelinas“. Daugiau jokių smulkmenų laikraščiuose nebuvo. Nei kur įvyko katastrofa, nei kas dar skrido tame lėktuve.
Po kurio laiko užsienio radijo stotys pranešė, kad maršalas M. Nedelinas žuvo visai ne lėktuvo katastrofoje, o sprogus raketai. Sovietai, aišku, to nepripažino ir ilgus metus tvirtino, kad M. Nedelinas – tiesiog lėktuvo katastrofos auka.
Tik 10-ojo dešimtmečio pradžioje paaiškėjo, kad „užsienio balsai“ buvo teisūs. Tąkart sprogus raketai, žuvo ne tik pats maršalas, bet ir dar daugiau kaip šimtas technikų, inžinierių, kariškių, konstruktorių. Apie katastrofą dabar jau prirašyta daug straipsnių, tad galima atkurti, kas įvyko 1960 metų spalio 23–24 dienomis.
Revoliucijos garbei
Šeštojo dešimtmečio pabaigoje Jungtinės Amerikos Valstijos jau turėjo apie 40 tarpžemyninių balistinių raketų. Sovietų režimas stengėsi taip pat kuo greičiau pasigaminti tokias raketas, kurios galėtų iš Sovietų Sąjungos teritorijos lėkti į priešo taikinius. Sukonstruoti ir pagaminti tokį kompleksą režimas patikėjo Dnepropetrovsko konstruktorių biuriui, kuriam vadovavo Michailas Jangelis. Tame biure jau buvo sukurtos vidutinio nuotolio raketos, be to, buvo sparčiai konstruojama tarpžemyninė raketa R-16.
1960-ųjų rugsėjį iš Dnepropetrovsko į Kazachstane esantį Tiuratamo poligoną (vėliau jis gavo Baikonuro kosmodromo vardą) pajudėjo traukinys su tarpžemynine dviejų pakopų raketa. Rugsėjo 26-ąją sąstatas pasiekė poligoną.
Prasidėjo raketos montavimas. Bandymų valstybinės komisijos pirmininku buvo paskirtas vyriausiasis artilerijos maršalas M. Nedelinas, techniniu vadovu – vyriausiasis raketos konstruktorius M. Jangelis. Raketos startas buvo numatytas spalio 23 dieną.
Visą tą konstruktorių ir kariškių darbą sekė patys sovietų šalies vadovai. Į poligoną nuolat skambinėjo ir Nikita Chruščiovas, ir Leonidas Brežnevas. Ta raketa valdančiajam režimui buvo reikalinga kaip oras – kad palaikytų Sovietų Sąjungos prestižą. Be to, artėjo Spalio revoliucijos metinės, o sovietams buvo įprasta tokioms datoms „dovanoti“ savo geriausius darbus.
Gedimas starto vietoje
Spalio 23-iąją, sekmadienį, raketa iš pat ryto buvo atvežta į starto vietą, pakelta į aikštelę ir užfiksuota. Prasidėjo pajungimo darbai, užpildymas kuru. Žodžiu, įprastas darbas. Būta ir sutrikimų – automatikos elektrinės schemos gedimas kuriam laikui sustabdė darbus. Tad startą nuspręsta atidėti pirmadieniui.
Galima būtų pacituoti avariją tyrusios komisijos išvadas, bet jos labai techninės ir eiliniam skaitytojui nieko nesakančios. Žodžiu, inžinieriams teko pašalinti defektus, nors raketa jau buvo pilnai užpildyta kuru. Pagal saugumo technikos taisykles tuos darbus atlikti reikėjo išpylus kurą. Tačiau tai būtų sustabdę raketos startą mažiausiai mėnesiui. Todėl techninė komisija nusprendė pakeisti sugedusius daviklius tiesiog starto aikštelėje. Niekas tam neprieštaravo, nes visi suprato, kad Maskva laukia raporto apie sėkmingą paleidimą.
Liepsnojo kaip degtukai
Starto aikštelėje buvo daugybė žmonių. Jau vakarėjant buvo pradėti sistemų patikrinimo prieš startą darbai. Maršalas M. Nedelinas sėdėjo ant taburetės maždaug 17 metrų nuo raketos papėdės. Taigi 18 valandą 45 minutės buvo paskelbta 30 minučių parengtis. Tą pačią minutę driokstelėjo sprogimas ir pliūptelėjo liepsna!..
Toliau viskas vyko panašiai kaip katastrofų filmuose. Dalis bandytojų bei kariškių stengėsi ištrūkti iš pavojingos zonos ir bėgo kuo tolyn nuo starto aikštelės. Dalis jų pasuko žemyn, o ten laukė tikri spąstai – tik ką išlietas betonas. Žmonės klimpo jame ir tapo liepsnos aukomis. Vėliau toje vietoje buvo galima pamatyti tik tai, kas iš jų liko – metaliniai pinigai, diržų sagtys.
Tie, kurie buvo viršutinėje starto aikštelės dalyje, užsiliepsnojo kaip degtukai ir krito žemyn. Temperatūra toje vietoje buvo apie 3000 laipsnių.
Ugnyje žuvo maršalas M. Nedelinas, mašinų statybos ministro pavaduotojas L. Grišinas, konstruktoriai L. Berlinas, B. Konopliovas ir daugybė kitų. Daugelis apdegusiųjų vėliau mirė ligoninėse. Iš viso sprogus raketai žuvo 126 žmonės.
Išsigelbėjo rūkaliai
Atvykę gelbėtojai krovė lavonus ar tai, kas iš jų liko, į vieną patalpą, kad vėliau atpažintų. Tais laikais DNR tyrimų dar niekas nedarydavo, tad ta procedūra buvo gan sunki. Pavyzdžiui, M. Nedeliną atpažino tik iš Sovietų Sąjungos didvyrio žvaigždės, B. Konopliovą – iš ūgio, nes jis buvo didžiausias.
Kai kurie liko gyvi, nes buvo nuėję parūkyti. Minutė iki sprogimo į rūkomąjį pasuko M. Jangelis. Po katastrofos N. Chruščiovas jam taip ir tėškė į akis: „O kodėl jūs nežuvote?..“
Rūkomajame tuo metu buvo ir konstruktorius Andronikas Josifianas. Eidamas apsvarstyti kai kurių klausimų, jis pasikvietė ir nerūkantį kolegą Aleksejų Bogomolovą. Generolas Mnykinas buvo atėjęs kartu su jais surūkyti paskutinės cigaretės, nes ruošėsi mesti rūkyti. Po to jis rūkė iki pat gyvenimo pabaigos.
Tuoj po sprogimo į Maskvą nuskriejo šifruotė: „18 valandą 45 minutės, likus pusvalandžiui iki 8K-64 paleidimo, kilęs gaisras sukėlė degalų bako sprogimą. Jo aukomis tapo daugiau kaip 100 žmonių, kai kurie žuvo. Vyriausiasis artilerijos maršalas M. Nedelinas buvo aikštelėje. Dabar jo ieškoma. Prašau skubios medicininės pagalbos nukentėjusiesiems nuo ugnies ir azoto rūgšties. M. K. Jangelis“.
Tą pačią naktį iš Maskvos išskrido vyriausybinė delegacija, vadovaujama Aukščiausiosios Tarybos pirmininko L. Brežnevo. Tiesiai iš oro uosto mašinų kortežas pasuko į pastatą, kuriame buvo montuojama raketa. Čia ir įvyko pirmasis komisijos posėdis. Į jį buvo sukviesti visi gyvi likę komplekso vadovai. L. Brežnevas jiems pareiškė: „Nieko nebausim“. Iš principo tai buvo teisingas sprendimas. Avarijos kaltininkai žuvo, o bausti žmones, atsitiktinai išlikusius gyvus, būtų buvę nehumaniška.
Vėliau buvo nustatyta, kad katastrofą sukėlė prieš laiką įsijungęs antrosios pakopos variklis. Savo ugnies srautu jis pradegino dugną ir pirmosios pakopos variklio kuro baką.
Neskridę kosmonautai
Tragedija, atsitikusi Tiuratamo poligone, sukliudė Jurijui Gagarinui į kosmosą išskristi 1960 metų gruodį, kaip planavo Komunistų partija ir sovietų vyriausybė. Generalinis kosminių laivų konstruktorius Sergejus Koroliovas skubėjo, nes tiek jis, tiek ir Sovietų Sąjungos vadovai troško, kad pirmasis kosmonautas būtų rusas. Buvo nuspręsta paleisti du nepilotuojamus kosminius laivus su šunimis, dar vieną – su kosmonauto maketu, atitinkančiu J. Gagarino svorį ir dydį, o jau tada leisti patį kosmonautą. Tačiau tie raketų statytojams nesėkmingi 1960-ieji sumaišė S. Koroliovo planus. Du kartus tais metais nepasisekė paleisti raketų į Marsą, o vėliau sprogimas bandant tarpžemyninę raketą atidėjo kosmonauto skrydį iki 1961 metų balandžio 12-osios.
Tiesa, po pasaulį sklandė gandai, kad sovietai esą bandę paleisti jau kelis kosmonautus, tik nesėkmingai. Pagal laikraščių pranešimus, pastatytus dokumentinius filmus galima suskaičiuoti, kad iki J. Gagarino Žemę iš kosmoso esą matę net 12 rusų kosmonautų. Dar 1959 metų gruodį italų telegramų agentūra „Continental“ pranešė, kad Sovietų Sąjunga žmones į kosmosą leidžianti jau nuo 1957 metų. Tiesa, jie esą skraidinami ne kosminiais laivais, o pilotuojamomis balistinėmis raketomis, tik kadangi vis nesėkmingai, tai šios žinios slepiamos. Agentūra net pranešė, kad esą žuvę 4 kosmonautai: Aleksejus Ledovskis, Sergejus Šiborinas, Andrejus Mitkovas ir Marija Gromova.
1962 metų vasario 23 dieną agentūra „Reuters“ išplatino JAV aviacijos pulkininko Barnio Oldfildo pareiškimą, kad neva 1960 metų gegužę sudužęs sovietų kosminis laivas ir žuvęs jo pilotas Zavadovskis.
Po to pasirodė informacija, kad 1960 metų rugsėjo 27 dieną Baikonuro kosmodrome paleidžiant raketą žuvęs Ivanas Kačiuras, o spalį sprogus „Vostok'ui“ žuvęs Piotras Dolgovas.
Dar viena intriguojanti istorija įvyko likus vos dienai iki J. Gagarino skrydžio. Balandžio 11-ąją Sovietų Sąjungai draugiškas anglų darbininkų laikraštis „Daily Worker“ išspausdino savo korespondento Maskvoje pranešimą, kad balandžio 7-ąją kosminis laivas „Rosija“ sėkmingai tris kartus apskriejęs Žemę, o jį pilotavęs žinomo aviacijos kostruktoriaus Iljušino sūnus Vladimiras. Tik va leidžiantis sugedusi nusileidimo sistema ir pirmasis kosmonautas atsidūręs Kinijoje. Žurnalistas pranešė, kad kinai jį laikantys lyg ir nelaisvėje – kad sužinotų kuo daugiau paslapčių apie sovietų kosmonautus. Ši istorija daugeliui pasirodė tokia tikroviška, kad 1964 metų Gineso rekordų knygoje Iljušinas užregistruotas kaip pirmasis pasaulyje kosmonautas.
Žurnalistai, ieškoję teisybės, išsiaiškino, kad visi tie žmonės buvo iš tikrųjų, bet žuvo visai kitomis aplinkybėmis. Štai pulkininkas P. Dolgovas žuvo ne 1960-aisiais, o 1962-ųjų rudenį. Bandydamas skafandrą, jis parašiutu šoko iš 29 kilometrų aukščio. Skafandro stiklas įskilo ir pulkininkas užduso stratosferoje.
Arba štai ką papasakojo dar vieno „netikro kosmonauto“ – Genadijaus Zavadovskio – našlė Ala: „Mano vyras kartu su Ivanu Kačiuru, Lioša Gračiovu, Gena Michailovu ir Aleksejumi Belokonovu dirbo Aviacijos ir kosmonautikos medicinos institute. Nebuvo jie nei mokslininkai, nei inžinieriai, o paprasčiausi bandytojai – sėdėdavo barokamerose, bandydavo prietaisus, valgydavo būsimųjų kosmonautų maistą. Tuo laiku visi domėjosi kosmosu ir ažiotažas buvo didžiulis. Kosminė tema neišeidavo ir iš laikraščių puslapių, tad insitute nuolat lankydavosi žurnalistai. Konstruktorių, kosmonautų pavardės buvo įslaptintos, o technikų bandytojų – ne. Apie juos rašė ir „Ogonioke“, ir „Komsomolkoje“, ir „Izvestijose“, ir kituose laikraščiuose ir žurnaluose. Spausdino ir jų nuotraukas. Galbūt Vakaruose buvo analizuojama rusų spauda ir buvo nuspręsta, kad kaip tik tie žmonės ruošiasi tapti kosmonautais. Vėliau, kai į kosmosą jau buvo nuskridęs Gagarinas, Titovas, tie technikai jau nieko nedomino. Tad, matyt, buvo nuspręsta, kad jeigu jų pavardės dingo iš laikraščių, tai jie žuvę“.
Sudegė barokameroje
Visi tie gandai atsirado iš slaptumo, kuris gaubė kosmosą ir visa tai, kas su tuo susiję. Kosmoso užkariavimas buvo labai brangus malonumas, tačiau sovietų režimas, kad tik pirmautų, tam pinigų negailėjo. Kosmoso pergalės Sovietų Sąjungoje buvo sureikšminamos ir plačiai nušviečiamos, o apie nelaimes – nutylima. Apie jas žinojo tik tie, kurie tai buvo patys matę, ir aukščiausi sovietų šalies vadovai. Na, dar KGB pareigūnai, kurie kiekvienoje nelaimėje ieškodavo priešo rankos.
1961 metais žuvo 24 metų Valentinas Bondarenka, kuris kartu su kitais būsimaisiais kosmonautais ruošėsi skrydžiams į kosmosą. Nelaimė įvyko per treniruotes barokameroje. Nusiėmęs medicininius daviklius, kurie buvo pritvirtinti prie kūno, jis tas vietas patrynė spirituota vata ir ją numetė. Vata pataikė ant įkaitusių elementų... Pliūptelėjus liepsnai, deguonies prisodrinta kamera užsidegė. Kol pripuolę darbuotojai atplėšė barokameros duris, kol ištraukė, V. Bondarenka spėjo labai smarkiai apdegti. Po 8 valandų jis mirė ligoninėje.
Prieš pakylant J. Gagarinui į kosmosą, sovietai ten leido šunis, o amerikiečiai – beždžiones. Tik nedaugelis jų sėkmingai grįžo į Žemę. Po daugelio metų ne vienas su kosmosu susijęs mokslininkas sakė, kad žymiajam skrydžiui buvo visiškai nepasiruošta ir net užkietėję komunistai, ateistai dėkojo Dievui, kad pirmasis skrydis į kosmosą su žmogumi baigėsi sėkmingai.
Bepiločių „Vostok'o“ markės kosminių laivų skrydžių statistika tiesiog katastrofiška: iš 6 paleistų – 3 sudužo.
Partijos nurodymu
Klaidų nebuvo kada taisyti. Partija spaudė raketų kūrėją Sergejų Koroliovą. 1960-ųjų balandį S. Koroliovas pasirašė eskizinį kosminio laivo-palydovo „Vostok“ projektą. Tų metų spalio 11-ąją Sovietų Sąjungos Ministrų Taryba priėmė nutarimą, kad gruodžio mėnesį „Vostok'as“ turi būti paleistas į orbitą su žmogumi. Tai buvo „ypatingos svarbos valstybinė užduotis“. 1961 metų sausio 5-ąją generolas pulkininkas Nikolajus Kamaninas savo dienoraštyje (jį rašė slapčiomis, nes buvo net paties Centro Komiteto draudimas ką nors rašyti) parašė: „Nejaugi jau? Už projektą atsakingas Konstantinas Bušujevas raportuoja apie „Vostok'o“ paruošimą skrydžiui. Jų dabar keturi... Gedimų daugybė, o bandymų mažai. Visur matyti siaubą keliančio skubėjimo žymės“.
Sausio 31-ąją JAV į kosmosą paleido palydovą su beždžione. Ją surado Atlanto vandenyne praėjus 4 valandoms nuo nusileidimo. Sužinojęs tą naujieną, S. Koroliovas pasiguodė kolegai Sergejui Ochapkinui: „Ir aklam matyti, kad amerikiečiai tas beždžiones leidžia ne šiaip sau. Pas juos jau 15 astronautų, pasiruošusių skristi nors ir šiandien. Jeigu jie į kosmosą žmogų išskraidins anksčiau už mus, tokios gėdos aš neišgyvensiu...“
Kaip tik tomis dienomis ir buvo nuspresta, kad reikia skristi. Pirmojo kosmonauto kandidatūrą patvirtino pats Sovietų Sąjungos vadovas N. Chruščiovas. O šiam nepernelyg rūpėjo nei akinanti J. Gagarino šypsena, nei pasiruošimas. Svarbiausia buvo socialinė padėtis – kad kandidatas kilęs iš darbininkų šeimos, o ir Komunistų partijos narys.
Bijojo, kad neišprotėtų
„Vostok'as“ buvo paprastos konstrukcijos kosminis laivas. Leidžiamas į pirmąjį skrydį su žmogumi, jis turėjo daugybę trūkumų. Nebuvo avarinės sistemos starto metu, minkštojo nusileidimo sistemos. Negana to, buvo išardyta ir išimta dubliuojanti stabdymo sistema – mat apskaičiuota, kad į 200 kilometrų aukščio orbitą paleistas kosminis laivas per 10 parų ir pats nusileistų ant žemės. Todėl visos gyvybės palaikymo sistemos buvo apskaičiuotos dešimčiai dienų.
Taigi 1961 metų balandžio 12 dieną, 9 valandą 7 minutės, kosminis laivas „Vostok-1“ šovė į dangų... J. Gagarinas tik spėjo sušukti: „Pojechali!“ („Važiuojam!“). Jo šaukinys buvo „Kedras“.
Pirmasis etapas praėjo be sutrikimų, bet baigiamajame etape pavėluotai išsijungė trečiosios pakopos variklis ir „Vostok'as“ atsidūrė visu 100 kilometrų auksčiau negu planuota. Tad jeigu stabdymo sistema būtų nesuveikuis, kosminis laivas Žemę būtų pasiekęs tik po kokių 50 dienų. Kosmonautas būtų miręs iš bado ar uždusęs, nes laive gyvybė galėjo egzistuoti tik 10 parų.
Skrisdamas Žemės orbitoje, J. Gagarinas atliko paprasčiausius ekperimentus: gėrė, valgė, užsirašinėjo pieštuku, taip pat įspūdžius įrašė į magnetofoną. Iki pirmojo skrydžio buvo neaišku, kaip žmogus sureaguos į tokį skrydį. Psichologai, gydytojai įrodinėjo, kad kosmonautas gali išprotėti, ir S. Koroliovas tuo patikėjo. O jeigu žmogus praranda protą ir čia pat imasi valdyti erdvėlaivį?.. Kad to neatsitiktų, valdymo pultas buvo užblokuotas. Šifras jam atrakinti buvo voke. Kad įjungtų rankinį valdymą, kosmonautas būtų turėjęs atplėšti voką, kuriame buvo lapelis su kodu, kurį surinkus būtų buvę galima išjungti automatinį valdymą. Dabar tokie apsidraudimai atrodo vaikiški ir juokingi, bet prieš penkis dešimtmečius buvo visai pagrįsti.
Likus 10 minučių iki įskrendant atgal į Žemės atmosferą, „Vostok'as“ ėmė sukiotis į visas puses – maždaug vienu apsisukimu per sekundę. Pasiekus tankesnę atmosferą, pirmiausia sudegė kabeliai, o kosminis aparatas atsiskyrė nuo variklio skyriaus. Psichologiškai nusileidimą išgyventi buvo sunku – „Vostok'o“ išorė lydėsi nuo karščio, iliuminatoriumi sroveno išsilydęs metalas..! Juk temperatūra išorėje siekė iki 5000 laipsnių.
Septynių kilometrų aukštyje J. Gagarinas katapultavosi, tad kosminis aparatas ir kosmonautas leidosi kas sau, atskirais parašiutais. J. Gagarinui teko patampyti parašiuto diržus, kad nepliumptelėtų į šaltą Volgos vandenį.
Taigi per 108 minutes kartą apskriejęs Žemę, kosminis laivas „Vostok-1“ baigė skrydį. Tik J. Gagarinas nusileido ne 110 kilometrų nuo Staliningrado (dabar Volgogradas), kaip buvo planuota, o Saratovo srityje.
Paties J. Gagarino šlovė tęsėsi tik 7 metus. 1968 metų kovo 27 dieną jis tragiškai žuvo lėktuvo katastrofoje.
Nuvertus N. Chruščiovą, Sovietų Sąjunga ėmė pamažu užleisti pirmaujančios užkariaujant kosmosą šalies pozicijas Jungtinėms Valstijoms. 1967 metais Sovietų Sąjunga pradėjo žuvusiųjų per kosminį skrydį kosmonautų sąrašą. Pirmuoju numeriu jame įrašytas Vladimiras Komarovas.
Žilvinas VIZGIRDA
