Kuo platesnės aplink vaiką esančio pasaulio ribos, tuo geriau veikia jo vaizduotė, skatindama kūrybinį potencialą, praneša „Medical Xpress“, remdamasis mokslininkų atliktu tyrimu.
Vaiko kūrybinį mąstymą ne tik galima, bet ir privalu lavinti: kuo jis bebūtų užaugęs, proto paslankumas ir vaizduotės lakumas tikrai našta nebus. Tačiau kaip paskatinti tą kūrybinį mąstymą? Psichologai iš Tel Avivo universiteto (Izraelis) siūlo gana paprastą būdą – padės kosmosas. Kūrybiniai sugebėjimai, jų teigimu, vystosi tuo sparčiau, kuo platesnis vaiko horizontas, kuo daugiau jam tenka galvoti apie tai, kas tiesiogine to žodžio prasme yra toli nuo jo.
Eksperimente dalyvavo daugiau kaip penkiasdešimt vaikų, kurių amžius – nuo 6 iki 9 metų. Jiems buvo rodomas fotografijų rinkinys, jose buvo vaizduojama nuo parkerio ant mokyklos suolo iki Paukščio Tako nuotraukos. Pirmai vaikų grupei buvo demonstruojama seka „nuo parkerio iki žvaigždžių“, t.y. pagal pasaulio ribų plėtimąsi. Antrai grupei rodydavo tą patį, tik atvirkščia tvarka: šios grupės atveju ribos siaurėdavo. Po to vaikams skirdavo atlikti kūrybinę užduotį: duodavo tam tikrą daiktą ir prašydavo sugalvoti maksimalų kiekį būdų, kaip būtų galima tą daiktą panaudoti. Buvo skaičiuojamas ne tik būdų kiekis, tačiau ir išradingumas bei kiti gudrūs daikto panaudojimo metodai.
Kaip teigia mokslininkai savo eksperimento ataskaitoje, patys kūrybingiausi buvo pirmos grupės vaikai, kuriems rodė nuotraukų seką „nuo parkerio iki Paukščių Tako“. Kaip teigia psichologai, pasaulio ribų traukimasis, užsidarymas ties arčiausiu daiktu sulaiko kūrybinio potencialo vystymąsi: viską, ką vaikas mato šalia savęs, jam jau pažįstama, apie jų reikšmę jis žino, ir tam nereikia daug fantazijos. O štai apie tai, kas yra toli – danguje ar net apskritai tolimoje planetoje – vaikai nežino ir gali tik numanyti, kas ten vyksta. Ir fantazija, gavusi „kosminę stimuliaciją“, plėtojama ir artimų daiktų atžvilgiu.
Galima spėti, jog tokį patį efektą sukeltų ne tik kosmosas. Istorijos apie jūras ar vandenynus, galbūt apie paslaptingąją Afriką greičiausiai taip pat taptų geru vaizduotės treniruokliu. Nors... šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame net Himalajuose atsirado „web“ kameros, matyt, tik kosmosas išlieka tokiu paslaptingu, kad sudomintų vaikų protus. Antra vertus, norėtųsi, jog mokslininkai atliktų tokius pačius tyrimus ir su suaugusiais. O kūrybingumo skatinimui užtektų tik žiūrėti į žvaigždes?
