Astronomai pirmą kartą stebėjo stulbinamą kosminę dramą: kaip supermasyvi juodoji skylė pačiupo, suplėšė, o po to prarijo nežinomą žvaigždę.
Žurnale „Nature“ paskelbtame straipsnyje mokslininkai pristatė savo stebėjimų, kaip vienoje iš Drakono žvaigždyno galaktikų esanti itin didelės masės juodoji skylė suplėšė vėlyvo evoliucijos etapo žvaigždę, vadinamąją raudonąją milžinę, ir prarijo jos likučius.
Manoma, kad daugumos galaktikų centruose egzistuoja bent po vieną supermasyvią juodąją skylę. Jų susidarymo priežastys dar nepakankamai aiškios. Iškreivintos erdvės aplink jas stebėjimai leidžia manyti, kad vidutinė tokios klasės juodųjų skylių masė yra nuo milijono iki kelių milijardų kartų didesnė už mūsų Saulės masę.
Maždaug kartą per 100 000 metų tokia juodoji skylė pačiumpa ir suplėšo jos kaimynystėje esančią žvaigždę. Tokį įvykį lydi ilgos trukmės supergalingas šviesos žybsnis. Johno Hopkinso universiteto (JAV) astronomo Suvi Gezari vadovaujamai mokslininkų grupei 2010 m. gegužės mėnesį pirmą kartą pavyko užfiksuoti tokį reiškinį. Buvo stebima už maždaug 2 milijardų šviesmečių nuo Žemės vienoje Drakono žvaigždyno galaktikų esanti juodoji skylė.
Astronomams pavyko optiniame ir ultravioletiniame diapazonuose užfiksuoti atšvaitą, kuris susidaro suplėšytos žvaigždės fragmentams, skriejantiems orbita aplink juodąją skylę, krentant į vadinamąjį įvykių horizontą. Tai menama sfera aplink juodąją skylę, iš kurios niekas negali ištrūkti iš neįveikiamų jos traukos gniaužtų.
Pranešama, kad astrofizikai pirmą kartą užuominą į artėjantį dramatišką įvykį gavo 2010 m. gegužės 31 dieną, kuomet iškart keli teleskopai užfiksavo utravioletinių spindulių žybsnį Drakono žvaigždyne. Šis žybsnis tęsėsi visą 2010 m. vasarą ir baigėsi rugsėjo gale. Per tą laiką mokslininkai spėjo išnagrinėti ne tik pačios juodosios skylės, bet ir jos sunaikintos žvaigždės savybes.
Apskaičiuota, kad šios juodosios skylės Drakono žvaigždyno galaktikoje masė yra 2,8 milijonų kartų didesnė už Saulės masę, ir, pasak tyrėjų, lyginant su kitais šios klasės objektais yra vidutinė. Juodoji skylė yra nelabai aktyvios ir nejaunos galaktikos, kurios vidutinis žvaigždžių amžius siekia 1,5 - 5 milijardus metų, centre.
Astrofizikų manymu, jos grobiu veikiausiai tapo stambi žvaigždė, patekusi į juodosios skylės traukos spąstus paskutiniame raudonosios milžinės egzistavimo etape. Apie tai galima spręsti iš to, kad žybsnio spektre visiškai nėra vandenilio, pagrindinio bet kurios žvaigždės termobranduolinės „krosnies“ kuro. Iš visko sprendžiant paskutiniame savo sukimosi aplink juodąją skylę etape, trukusiame tūkstančius metų, iš šios žvaigždės tebuvo likęs tik karštas maždaug trečdalio Saulės dydžio branduolys iš helio.
Prieš savo mirtį žvaigždė skriejo orbita, susisiekiančia su juodosios skylės įvykių horizontu. Žūties metu žvaigždė buvo sudraskyta į gabalus, o dalis jos medžiagos išmesta į labai eliptinę orbitą. Po 2 mėnesių įkaitusios žvaigždės liekanos nukrito į juodąją skylę, sukėlusios ultravioletinės šviesos žybsnį, kurį užfiksavo S. Gezari vadovaujama mokslininkų grupė. Pasak astrofizikų, šio įvykio stebėjimo rezultatai ne visai sutampa su teoriniais tokį procesą apibūdinančiais modeliais. Manoma, kad tolimesni stebėjimai ir pakartotinis duomenų analizavimas padės geriau suprasti tokio pobūdžio kosminius reiškinius.
Šiame vaizdo siužete – supermasyvios juodosios skylės Drakono žvaigždyne, pačiupusios raudonąją milžinę, kompiuterinė vizualizacija.
