Tiek didmiesčių, tiek mažesnių Lietuvos miestų laidojimo namai pripažįsta, kad koronavirusas ir karantinas iš esmės keičia atsisveikinimą su į amžinąjį poilsį iškeliavusiais asmenimis.
Artimieji yra priversti atsisakyti jau nuo seno priimtų tradicijų. Pačiose šarvojimo salėse vis rečiau skamba gyvos giedotojų giesmės, o gyvai atsisveikinti atvykusių artimųjų skaičius dėl įvestų apribojimų tampa vis mažesnis.
Nei gedulingų pietų, nei tradicinių giesmių
Lietuvių laidojimo tradicijos visoje šalyje, o ypač Žemaitijoje, turbūt sunkiai įsivaizduojamos be giedotojų, grojančių įvairiais instrumentais, ir jų giesmių.
Tiesa, pastaruoju metu, šalyje griežtinant karantino taisykles, žmonių skaičius atsisveikinime su vėlioniu tampa ribotas. Būtent todėl artimieji renkasi į paskutinę kelionę žmogų išlydėti be giedotojų.
„Anksčiau būdavo, kad į atsisveikinimo ceremoniją ateidavo giedotojai su vargonais, arfomis ar kitais instrumentais. Tai būdavo kitoks atsisveikinimas, dvi ar trys valandos vakare ir iš ryto, prieš išlydint, valanda giesmių. Dabar nebėra nei gyvos muzikos, nieko. Dabar leidžiame muziką fone. Žmonės skaičiuoja tuos lankytojus ir norisi, kad savi ateitų atsisveikinti. Mažiau apsikabinimų, užuojauta reiškiama per nuotolį. Nėra tokio artimo ryšio“, – pasakojo Vilniaus laidojimo namų „Ritualas“ direktorė Jolanta Sprainaitienė.
Žemaitijoje žmonės net ir karantino metu tradicijų stengiasi neužmiršti. Plungės laidojimo namų „Žemaitijos gralis“ direktorius Vidas Valauskas pasakojo, kad būna atvejų, kuomet žmonės giedotojų ir Žemaitijoje paplitusių Kalnų giedojimo neatsisako, tačiau tokiu atveju šarvojimo salėje nelieka net artimieji – tik muzikantai ir vėlionis.
Iš jau nusistovėjusių tradicijų karantino metu neliko ir gedulingų pietų, kurių metu artimieji susėsdavo kartu pavalgyti jau po visų ceremonijų. Tendencijos nesiskiria nei didžiuosiuose, nei mažuosiuose šalies miestuose.
„Gedulingi pietūs, jie turėdavo prasmę. Visi susėda, pasimeldžia, pavalgo, užkanda ir baigtas procesas. Dabar vėl to nėra ir žmonėms tikrai sudėtinga“, – tikino J. Sprainaitienė.
Adaptuotis priversti ir kunigai
Katalikų laidojimo tradicijoje svarbią vietą užima ir kunigai. Be mišių aukojimo bažnyčioje jie vėlionį į paskutinę kelionę dažniausiai lydėdavo iš šarvojimo salės, kur įvykdavo tam tikros religinės apeigos. Karantinas kunigus privertė adaptuotis. Pašnekovai tikina, kad šarvojimo salėse jie pasirodo vis rečiau.
„Plungėje karstas ar urna yra nešamas į bažnyčią, tai kunigas neatvažiuoja į gedulo namus dabar. Jis, aišku, atlieka visas reikalingas ritualines procedūras ir artimuosius pasitinka kapinėse. Kai nėra nešama į bažnyčią, tuomet kunigas atvažiuoja pas mus. Aišku, karantino metu procedūra yra apribota, suvaržyta“, – apie pasikeitusį laidojimo procesą kalbėjo „Žemaitijos gralis“ direktorius.
Tiesa, Žemaitijoje vis dar vėlionio karstą ar urną žmonės yra linkę nešti į bažnyčią, tad kunigas čia ir atlieka visas paskutinei kelionei reikalingas procedūras.
O didmiesčiuose katalikų kunigai į šarvojimo sales taip pat nebevažiuoja. Čia dažniau sutinkami stačiatikių šventikai.
„Kunigai saugosi. Daugiausia jie važiuoja į kapines palydėti žmogų. Stačiatikių kunigai atvažiuoja, bet trumpina laiką. Anksčiau jie salėje užtrukdavo apie 45 minutes, melsdavosi, o dabar iki 20-30 minučių. Bet jie vis tiek būna salėje ir išlydi žmones į kapines. Katalikų kunigai vis rečiau būna salėje. Dauguma važiuoja į kapines, kad nesusirinktų ir nesibūriuotų dar daugiau žmonių. Kapinėse išlaikoma viskas. Ir malda, ir kryžiaus pašventinimas, ir kapo duobės. Viskas būna atlikta“, – pasikeitusį kunigų darbą apžvelgė Vilniaus laidojimo namų „Ritualas“ direktorė.
Žmonės „atrado“ online atsisveikinimą
Pasaulyje susiklosčiusi situacija privertė žmones sureaguoti ir ieškoti būdų, kaip atsisveikinti su mirusiuoju, kai gyvai jį aplankyti galimybės nėra. Izoliacijoje ar užsienyje esantiems žmonėms atsirado galimybė paskutinėje mirusiojo kelionėje dalyvauti nuotoliniu būdu. Prisijungimas prie šarvojimo salių, bažnyčiose vykstančių mišių tampa vis populiaresnis.
„Atsisveikinime su vėlioniu vyksta modernizacija. Kaip ir šarvojimo salėje, taip ir bažnyčioje, žmonės gali viską pažiūrėti online. Praktiškai viskas vyksta online, o dabar prie artimojo pabudėti ateina tik patys artimiausi, galima sakyti. Daugiau žmonių susirenka jau tik į kapines. Šiais laikais nėra sudėtinga kažką patransliuoti. Pastebėjau, kad žmonės laidotuves filmuoja ar transliuoja patys“, – sakė V. Valauskas.
Anot jo, nuotolinis prisijungimas prie laidotuvių turėtų išlikti ir po karantino:
„Manau, kad po karantino tikrai padažnės online atsisveikinimo poreikis. Tokia galimybė žmonėms yra kaip atradimas. Žinant situaciją, kad daugelis artimųjų, giminaičių yra užsienyje, tai jiems grįžti yra sudėtinga. Online viską matyti, pabendrauti, pabūti kartu, nesvarbu, kad prie to pačio kompiuterio ar kažkur kitur, įeis į tradicijas.“
Ribojimų laikosi, bet dėl karantino jaučiasi kalti
Visgi, ribojimai ir pasikeitęs atsisveikinimas su anapilin iškeliavusiu artimuoju veikia žmones, kurie laidoja vėlionį. Laidojimo paslaugų organizatoriai pastebi, kad žmonės jaučiasi kalti į paskutiniąją kelionę išlydėję asmenį ne pagal visas įprastas tradicijas.
„Negali laidoti, atsisveikinti pagal mūsų visas tradicijas. Tai žmogų ir gniuždo, ir žeidžia, nors supranta, kad negalima ir yra rimta priežastis, bet jaučia kaip ir kaltę, nepasitenkinimą. Vis tiek yra tradicijos, kurios jau skaičiuoja šimtmečius“, – komentavo J. Sprainaitienė.
Plungės laidojimo namų direktorius sako, kad vis tik gedulo namai yra ta vieta, kurioje susikaupimas yra daug didesnis, nei kur kitur. Būtent dėl šios priežasties susirinkusieji daug didesnį dėmesį skiria ir koronaviruso prevencinėms priemonėms, higienai.
„Žmones dabar labai daug sunaudoja higienos priemonių. Kalbu, pavyzdžiui, apie rankų plovimą. Tų higienos reikmenų poreikis padidėjo praktiškai dvigubai. Žmonės dažniau prisimena, kad reikia šito saugotis. Pas mus ir darbuotojai dažniau primena, kad reikia plauti rankas, vedinti patalpas. Žmonės labai laikosi visų reikalavimų“, – sako jis.
Tiek Vilniaus, tiek Plungės gedulo namų direktoriai pastebi, kad žmonės šiuo metu dažniau renkasi vėlionį kremuoti, o ne laidoti karste. Tiesa, yra ir išimčių, kuomet pasirenkama ne urna, o karstas.
„Žmonės ribojimų laikosi. Trumpinamas šarvojimo laikas. Net ir patys žmonės retai kada nori parai šarvoti. Mirusiųjų nuo Covid-19 arba turėjusių koronaviruso infekciją, bet mirusių dėl kitų priežasčių šarvojimas, jei klientai pageidauja karste, tai tada gali būti tik 2-3 valandas. Tokiu atveju karstas galimas tik uždarytas“, – apie situaciją pasakojo J. Sprainaitienė.
