„Totalitarinė kvailystė“, - taip rusų istorikas Igoris Doluckis pakomentavo Dmitrijaus Medvedevo iniciatyvą sudaryti komisiją, kuri „užkirstų kelią bandymams falsifikuoti istoriją Rusijos nenaudai“. Pats komisijos pavadinimas verčia susimąstyti. Juo kaip ir pripažįstama, jog „istorijos falsifikavimas Rusijos naudai“ yra galimas ir jam užkirsti kelio neverta. Situacija anekdotinė, bet ji, iš esmės, atspindi Rusijoje veikiančios propagandos principus. Vienas tų principų kaip tik ir yra žaidimais su istorija, jos „tvarkymas“.
Be jokių abejonių, istorija yra svarbus bet kurios valstybės egzistencijos faktorius. Tačiau istorija yra svarbi ne tik savaime, bet svarbus yra ir santykis su ja. Po Sovietų Sąjungos žlugimo atrodė, jog Rusija pagaliau ryšis tiesmukai ir atvirai pažiūrėti į veidą savo praeičiai. Jau taip vadinamos Pertvarkos laikais į viešumą pradėjo kilti tiesa apie represijas, susidorojimus su kitaminčiais ir kiti ankščiau slėpti sovietinės istorijos momentai. Padarytų klaidų ir skriaudų kitoms valstybėms ir tautoms pripažinimas buvo geru Rusijos demokratizacijos požymiu, tačiau šis procesas truko neilgai.
Šiandien galima konstatuoti, jog Rusijos politinėje arenoje pergalę švenčia ne „demokratinio“, o „imperinio“ mąstymo šalininkai. Nuo demokratinių vertybių Rusija galutinai nusigręžė po Vladimiro Putino atėjimo į valdžią. Oficiali ideologija vėl, kaip ir sovietmečio laikais, pradėjo plačiai naudoti „stiprios ir nenugalimos“ šalies ideologiją, o tokios ideologijos palaikymui yra reikalingas ir atitinkamas istorinis pamatas.
Dabar vykstantis istorijos „prijaukinimo“ etapas yra Rusijai nebe pirmas. Jau ankščiau buvo išaukštinta ir, faktiškai, kanonizuota Pergalės diena. Ši šventė stipriai suriša šiandieninę Rusiją su žlugusia Sovietine imperija. Sovietmečio masto galingumas ir įtakingumas – tai savotiška Kremliaus svajonė ir siekiamybė. Būtent dėl šios priežasties Rusija labai skaudžiai reaguoja į tuos procesus, kurie leidžia buvusioms sovietinėms respublikoms pasitraukti iš Maskvos įtakos zonos.
Pergalės diena yra ir dabartinio „istorijos šlifavimo“ etapo akiratyje. Ne taip seniai (apie tai irgi teko rašyti) Rusijoje buvo pasiūlytas projektas įstatymo, baudžiančio už „Sovietų Sąjungos pergalės prieš fašizmą“ neigimą. Straipsnio pradžioje paminėtos komisijos sudarymas yra savotiškas šios istorijos tęsinys. Ir įstatymas, ir komisija, iš esmės, yra skirti „apginti Pergalę“. Siekis lyg ir absurdiškas, juo labiau, kad niekas tos Pergalės iš Rusijos „vogti“ ir nesiruošia, tačiau Rusijai yra labai svarbu apginti ne tik ir ne tiek savo Pergalę, bet ir visą tuometinę sovietinę (stalinistinę) sistemą. Pergale bandoma pateisinti visus totalitarinio režimo baisumus – prieškario ir pokario represijas, ištisas tautas ištikusias tragedijas ir pan.
Totalitarinė sovietinė Stalino laikų imperija tai yra šiandieninio Kremliaus siekiamybė. Apie tai, jog D. Medvedevo sudaryta komisija veiks vedama tik tam tikrų – konkrečių – interesų iškart prabilo nemaža dalis liberaliosios pakraipos ekspertų. Maskvos valstybinio universiteto docentė Irina Kacuba teigia, jog tokios komisijos sudarymas yra „bandymas užčiaupti burnas visuomenei, nepriklausomiems ekspertams, istorikams, žurnalistams, visuomeniniams veikėjams, tokioms organizacijoms kaip „Memorial“, kurios primena apie nusikalstamą Stalino režimo charakterį ir apie šio režimo nusikaltimus Antrojo Pasaulinio karo metais“. Panašią mintį išsako ir rusų žurnalo „The New Times“ žurnalistas Nikita Sokolovas. „Įtariu, jog šiuo atveju prisidengiant nacionaliniais interesais bus propaguojami vienos visuomeninės grupės, siekiančios pateisinti ir užtarti sovietinį režimą ir, iš esmės, reabilituoti Staliną, interesai. Mes turėjome jau daug panašių pavyzdžių ir ši komisija, matyt, vykdys tą pačią politiką“, - mano N. Sokolovas.
Nereikia pamiršti, jog siekis kontroliuoti istoriją ir požiūrį į ją yra totalitarinius režimus primenantis procesas. „Stalinizmo reabilitavimas“ yra pavojinga ir nerimą keliantį tendencija, kuri vis labiau stiprėja šiandieninėje Rusijoje. Suprantama, jog istorija neretai tampa ginčų objektu, tačiau galima numanyti, jog greitu metu Rusijoje bus vienintelė „teisinga istorija“, o visos diskusijos dėl jos – ar visuomeninės, ar mokslinės – atsidurs už įstatymo ribų. Yra tik vienas niuansas – ši „teisinga istorija“ geriausiu atveju bus vienpusis požiūris į istorinius įvykius, o blogiausiu – paprasta falsifikacija. Vargu ar Rusija – jos visuomenė – nuo to laimės. Istorinės ir ideologinės iliuzijos galiausiai gali žlugti ir tada šaliai teks iš naujo bandyti atrasti savo (tikrąją) istoriją.
P.S. Kai šis straipsnis buvo rašomas, tapo žinoma, jog siekis „įstatymiškai kontroliuoti“ istoriją, deja, nėra svetimas ir Lietuvos politikams. Du Seimo nariai, Tėvynės sąjungos – Krikščionių demokratų atstovai pasiūlė Baudžiamojo kodekso pataisą, kuri įtvirtintų atsakomybę už partizanų sulyginimą su stribais ir komunistinio bei fašistinio režimo žiaurumų neigimą. Žinoma, siekis apginti ir pagerbti Lietuvos partizanų atminimą bei pasmerkti nusikalstamuosius režimus yra pagirtinas, tačiau norėtųsi paraginti šalies politikus daryti tai kitais būdais, o ne įtvirtinant istorijos tiesas įstatymu, nes ši praktika yra ydinga.
Viktor Denisenko
