„Kontrolė!“ - išgirdęs šį žodį troleibuse ar autobuse krūpteli turbūt kiekvienas. Dažnai tiesiog prisibijoma kontrolės vykdytojų. Tačiau juk ir patys kontrolieriai turi baimių. Tai įrodė pašnekesys su dviem jaunais žmonėmis, kurie dar tik pradeda pažinti šio darbo ypatumus, rašo antradienio „Respublika“.
Gerina įvaizdį
Vilniaus savivaldybės įmonė „Susisiekimo paslaugos“, kuri yra atsakinga ir už viešojo transporto keleivių kontrolę, siekia gerinti kontrolierių įvaizdį. Tam, anot Kontrolės skyriaus viršininko Dainiaus Rinkausko, ne tik stengiamasi, kad kontrolieriai būtų mandagūs, bet ir laukiama įvairaus amžiaus žmonių, norinčių dirbti šį nelengvą darbą.
Šiuo metu Vilniuje 15-20 proc. visų kontrolierių yra iki trisdešimties metų. Du iš jų - 20-metė Sandra Vikužaitė ir 24-erių Aistris Juška. Sandra iki darbo Kontrolės skyriuje buvo aukle, o Aistris dirbo statybose. Pokalbio dieną Aistris jau turėjo septynių mėnesių darbo kontrolieriumi patirties, o Sandra dar tik dvi dienas stebėjo, kaip dirba kontrolieriai. Gal dėl to ji labai drovėjosi reikšti savo nuomonę.
Žinojo, kur eina
Paklausti, ar nesibaimino, kad pradėję dirti kontrolieriais visuomenės akyse taps blogiukais, Sandra ir Aistris tvirtino, jog niekada neturėjo blogos nuomonės apie šiuos darbuotojus. Net kai tekdavo mokėti baudą, neatsikalbinėdavo: juk suprasdavo, kad patys kalti, nes važiavo neturėdami bilieto.
„Prieš eidamas jau žinojau, kas manęs laukia, - šyptelėjo vaikinas. - Jau patyriau įvairių situacijų. Bet man patinka bendravimas su žmonėmis. Aišku, jis ne visada malonus. Yra visokių žmonių, neįmanoma, kad visi maloniai bendrautų“.
Vis dėlto vaikinas tvirtino, kad kur kas dažniau pasitaiko malonių keleivių. Jie ne tik padėkoja, kai patikrinami jų bilietai, bet ir palinki geros dienos.
„Zuikiai“ bando ir gundyti
Ar nebando dailios merginos, važiuojančios neturėdamos bilieto, papirkti jauną kontrolierių flirtu?
„Tai pasitaiko, bet retai. Nepavyksta manęs prisikviesti ir į pasimatymus. Nemaišau asmeninio gyvenimo ir darbo. Nors šypsenų pasitaiko. Į jas atsakau šypsena, bet dirbu toliau. Nuo šypsenų tik maloniau yra dirbti“, - nusijuokė A.Juška.
Pasiteisinimai prajuokina
Abu jaunieji kontrolieriai teigė, kad pradėjus dirbti šį darbą jų požiūris į kolegas pasikeitė, bet nedaug. „Kol važinėjau viešuoju transportu, juos retai sutikdavau. Vis atrodė, kad kontrolieriai labai staigiai sulekia į troleibusą. Be to, dažniausiai tai būdavo pagyvenę žmonės“, - kalbėjo vaikinas.
Sandra prisipažino dabar labiau suprantanti kontrolierius. Ypač ką reiškia nuolat girdėti tuos pačius „zuikių“ pasiteisinimus. „Dažnai sako, kad ką tik įlipo ir nespėjo pasižymėti bilieto. Bet akivaizdžiai matyti, kad jau seniai sėdėjo troleibuse“, - šypsojosi S.Vikužaitė.
Aistris pasakojo, kad jau yra girdėjęs daugybę pasiteisinimų. Populiariausia sakyti, kad žmogus pamiršo arba namie paliko mėnesinį bilietą, net pasako, kad nežinojo, jog transportas yra mokamas.
Vaikinas tvirtino, kad visuomet stengiasi išaiškinti žmonėms taisykles ir kad kelionė vis dėlto yra mokama.
Ašaros ne visuomet paperka
A.Juška atskleidė, kad kontrolieriai kartais pasigaili keleivių. Ir pats neretai taip padaro.
Tačiau receptą, kaip suminkštinti kontrolieriaus širdį, laiko paslaptimi. Gal tai ašaros? Gal atsipašinėjimas? O gal šaltas ir tvirtas tonas?
„Kiekviena situacija yra individuali. Tenka atsižvelgti, ar žmogus yra piktybiškas, ar ne. O ir tai ne visada taip lengva“, - paaiškino kontrolierius.
Baisiausi - girtuokliai
Ką tik pradėjusiai dirbti kontroliere S.Vikužaitei didžiausias sunkumas atrodo bendrauti su girtais žmonėmis. Tokios pačios nuomonės yra ir A.Juška. Tačiau jie visuomet stengiasi, kad nesusidarytų konfliktinė situacija:
„Juk svarbiausia šypsotis ir nepulti. Reikia ramiai šnekėtis ir bandyti suprasti žmogų“.
Darbe, kuriame konfliktas gali įsiplieksti bet kurią akimirką, kontrolieriai susiduria ir su įžeidinėjimu. „Būna, sako, kad susirasčiau darbą. Neva dabar nedirbu, - tarstelėjo vaikinas. - Bet reikia mokėti visko neimti į galvą. Jei imtum, pats agresyvus galėtum tapti. Stengiuosi, kad man tokie žodžiai į vieną ausį įeitų, pro kitą išeitų. Darbas yra darbas, čia, kaip ir kiekviename darbe, yra savų sunkumų, savų pranašumų. Dėl to gailėtis tikrai neverta“.
S.Vikužaitė tokiose situacijose stengiasi prisiminti ją mokiusios brigadininkės žodžius, kad visus pykčius ir problemas reikia palikti namuose ir nesinešti į darbą, tik tuomet darbas bus atliktas gerai.
Zita VOITIULEVIČIŪTĖ
