Klementina Puolikaitė-Guobė VL žurnalistė
Garsaus šokėjo Tado Rimgailos žmona, viešųjų ryšių specialistė, vestuvių ir kitų švenčių organizatorė, mažų ir didelių konditerinių stebuklų kūrėja, projekto „Skonis“ dalyvė, nuosavos kavinės šeimininkė, neprofesionali šokėja, dar nė 26-erių neturinti jauna moteris... Liucinai Rimgailei nėra ir negali būti tik vieno apibūdinimo, gal nebent „energijos užtaisas“.
Keksiukų filosofija
Prisipažinusi, kad antrą valandą dienos paprastai pasirašinėja ar sudarinėja sutartis, atsakinėja į laiškus, sužiūri užsakymus ir tarytum vienu metu atlieka šimtą darbų, Liucina atsikvėpė ir leido sau moteriškai pasikalbėti apie tai, koks yra jos, kaip veiklios moters, pasaulis. Purūs, gardūs, gražūs, spalvingi, neįtikėtinai dekoruoti, tiesiog pūkiniai keksiukai... Jų kepimas – neabejotinai vienas didžiausių Liucinos talentų. Jauną moterį, kurią galima pristatyti įvairiai, žmonės vis dar atpažįsta ir turbūt dar ilgai atpažins kaip keksiukų kepėją, konditerę.
„Mano vyras nelabai mėgsta saldumynus, tad namie keksiukus kepu retai. Bet šiaip manau, kad gyvenimas yra per trumpas, todėl pirmiausia reikėtų valgyti desertą. Lietuvoje tiek daug gražių moterų, todėl kitos, jausdamos neva kažkokią konkurenciją, ima alinti save dietomis. Aš tai negaliu nė dienos be saldumynų, o tai ir yra mažos mus džiuginančios smulkmenos“, – paklausta, ar dabar, kai moters gyvenime – tiek įvairių veiklų, dar lieka laiko pačiai eksperimentuoti prie orkaitės, atsakė Liucina.
L.Rimgailę galima vadinti tikrų tikriausia kūrėja: taip papuošti konditerinius gaminius – neįtikėtino talento reikalaujantis dalykas: „Man atrodo, kad viskas, ką sukuriu, yra pakankamai natūralu, ir nieko viršgalaktinio. Kai kurie konditeriai kuria tikrus šedevrus iš cukraus masės, tačiau man ji atrodo beveik nevalgoma, todėl jos nenaudoju. Man asmeniškai kur kas gražiau atrodo šviežia uoga ar net gyva gėlė: juk jos nevalgomos lygiai taip pat, kaip tos cukrinės ant tobulai lygių baltų tortų! Tad kodėl jų nepanaudojus?“
Du viename
Rimgailė, lyg sutverta gyvenime kepti keksiukus ir jais džiuginti žmones, studijoms pasirinko toli gražu ne konditeriją. Pasakiusi, kad „nuo šiandien mūsų namuose turės sutilpti du diplomuoti magistrai“, Liucina pridūrė, kad „išties labai džiaugiasi ir net didžiuojasi savimi“. Vis dėlto kelias magistro diplomo link buvo gana sudėtingas, kaip ir daugelis kelių šiame pasaulyje.
„Mano ir bakalauras – iš komunikacijos mokslų, tai tęsiau studijas. Nors, galiu pasakyti, kad toliau studijuoti nenorėčiau. Komunikacijos mokslai man tikrai artimi: esu tokia pleputė, informacijos valdymas yra įdomus, juolab kad tenka daug bendrauti, beje, ir su žiniasklaida. Tai – vertinga. Žmonės turi rinktis tai, kas jiems įdomu, o ne prisiversti daryti tai, ką, jų manymu, reikia daryti, nors nenori“, – įsitikinusi moteris. „Tuo metu, kai rašiau darbą, mano gyvenime vyravo visiškas chaosas. Miegodavau po 2–3 valandas. Dirbdavau intensyviai, grįždavau namo, penkias minutes pažiūrėdavau į vieną tašką ir eidavau rašyti darbo. Iki išnaktų. Paryčiais pabusdavau, vėl eidavau į darbą. Gyvenimo ritmas buvo pragariškas. Jaučiausi kaip koks žiurkėnas“, – apie jau praėjusį etapą pasakojo Liucina, nepanorusi atskleisti, kokiu balu vis dėlto buvo įvertintas jos darbas.
Savaime niekas neįvyksta
Sakoma, kad norint, jog išsipildytų svajonė, reikia daug ir kryptingai dirbti. Vieniems žmonėms prireikia įdėti nemažai pastangų, kitus tiesiog lydi sėkmė, tretiems ta sėkme tampa įvairūs mecenatai. „Esu linkusi manyti, kad savaime niekas „nepasidaro“. Esu apie save girdėjusi įvairių skaudžių replikų, kad kavinė tiesiog ėmė ir atsidarė, kad man ją nupirko tėvai ar vyras. Čia nėra nė lašo tiesos. Prisiklausiau daug panašių dalykų, bet negaliu į tai kreipti dėmesio: turiu savo tikslus ir jų siekiu, darau, stengiuosi“, – patirtimi dalijosi moteris. „Labai daug įkvėpimo suteikia aplinka. Labai daug. Man svarbu palaikymas, nes esu iš tų žmonių, kuriems kartkartėmis reikia pasakyti: „Tu gali.“ Ši „prievolė“ tenka mano vyrui, tėvams ar kokiam geram draugui. Yra žmonių, kuriems esu labai dėkinga“, – pasakojo Liucina ir nustebindama pridūrė, kad iš prigimties yra vienas didelis kompleksų kratinys.
„Savyje matau daug trūkumų, bet, jei visada apie tai galvočiau, turbūt nepajudėčiau iš vietos. Kai imi veikti, plečiasi pažinčių ratas. Nereikia užsidaryti, reikia eiti, pažindintis su žmonėmis, nebijoti, nors ir man kartais būna liūdna“, – kvatodamasi kalbėjo L.Rimgailė. „Esu priklausoma nuo saulės spindulių. Ji visada pakelia nuotaiką. Nors Lietuvoje didžiąją metų dalį tenka „gėrėtis“ pilkuma, bet nueinu ir, pavyzdžiui, pašoku. Iškart nuotaika pagerėja ir jaučiuosi laiminga. Kitas dalykas: kuo daugiau darau, tuo daugiau nuveikiu, ir nebelieka laiko kažko prisimąstyti. Bet nieko gi čia tokio, jei kartais ir „traukia prie žemės“, – neslėpė veikli moteris ir pridūrė, kad kartais būna ne pro šalį ir pagulėti, ir filmą pažiūrėti.
Sėkmės lydimi žmonės įkvepia
Gavusi magistro diplomą, garsi moteris pasilepino atostogomis Ispanijoje. Jos, pasirodo, buvo lemtingos: „Per atostogas supratau, kad esu darboholikė. Regis, galėčiau tingėti, bet neišeina. Einu prie kompiuterio, rašau laiškus, planuoju susitikimus, kad, kai jau grįšiu į Lietuvą, viskas būtų sustyguota, kad ne nuo nulio pradėčiau.“
„Produktyvus laikas su tėvais man yra sekmadienio pietūs. Ramiai pakalbame, pabūname, pasidalijame naujienomis. Tai ir yra pats geriausias laikas. Su vyru ramiai pabūti nepavyksta, nes jis negali nustygti vietoje, dažniausiai išeiname į miestą. Jis nėra iš tų žmonių, kurie daug kalbėtų. O aš taip noriu dalytis, kalbėtis. Tad tenka kalbėtis su kitais žmonėmis, vyrui jau „nebesuku smegenų“, – juokėsi jauna moteris. „Dabar, kai kalbamės, girdžiu Andrea Bocellį. Prisiminiau, kai į jo koncertą ėjome. Tada tikrai jaučiausi laiminga. O šiaip man labai sunku pasakyti, kas man yra laimė. Kai jaučiuosi laiminga... Turbūt tada, kai aplinka, kurioje esu, yra tikra. Kai supa tikri žmonės, kuriais galiu pasitikėti, kuriuos myliu. Kai tiesiog būnu su jais, ir nereikia sukti galvos, ką jiems pasakyti. Laiminga būnu, kai su jais dalijuosi, tada ir būna gera, tada jaučiuosi rami. Man laimės teikia saulė, tinkama aplinka, laikas sau. Tada ateina tarsi vidinis išpildymas: toks laikas, kai negaila, kad taip bėga minutės, bet gaila, kad jos bėga iš esmės“, – filosofavo Liucina. Kai kas pasakytų, kad L.Rimgailė – itin daug pasiekusi jauna moteris, tačiau pati ji mano kiek kitaip. „Jei gyvenčiau Ispanijoje, man taip sakytų kas antras žmogus. Bet gyvenu Lietuvoje, kur tokia visuomenė, kad jei 25-erių neturi trijų verslų ar nesi baigęs 5 aukštųjų, esi netgi šiek tiek vėluojantis. Esi tarsi įspraustas į rėmus: turi labai daug pasiekti, kad būtum šaunuolis. Mūsų jau tokia visuomenė, kuri tarsi įstato į formatus: tu tiesiog privalai kažką nuveikti, esi balta varna, jei nieko nedarai“, – pasakojo ji. „Mano galva, tai nenormalu. Pavyzdžiui, Ispanijoje žmonės iki 30 metų gyvena su tėvais ir visiškai niekur neskuba. Pas mus tokia visuomenė, mes esame taip užauginti, mums taip įskiepyta, kad turime būti ambicingi, baigti kelis universitetus, jei jau dirbti, tai tik labai svarbioje kompanijoje arba turėti savo verslą. Kita vertus, istorijos apie sėkmės lydimus žmones įkvepia“, – atviravo Liucina.
