Simona PUŽAITĖ Po pasirodymų žiūrovai neprašo jo autografų, fotografuotis nesiveržia. „Todėl, kad manęs nerodė per televizorių“, – paaiškina pas žiūrovus keliaujančios jaunų komikų kompanijos „Humoro klubas“ narys šiaulietis Vaidotas Šiožinis.
Publiką reikia ne tik prajuokinti
Valstybinė lietuvių kalbos komisija „stand up“ komedijos vakarą ir komikus, save vadinančius „stand up"-eriais, rekomenduoja vadinti komedija „Atsistok!“, kurioje juokauja „estrados komikas“.
Scenoje jie tikrai stovi. Žiūrovams pasakoja istorijas, kurios įtraukia. V. Šiožinis viską pasakoja ramiu, beveik akmeniniu veidu. Prajuokinti jį sunku.
– Kai pasakiau, kad kalbinsiu komiką, manęs paklausė, ar tu juokingas. Ką atsakytum?
– Vieniems juokingas, kitiems – ne. „Stand up“ humoro esmė yra, kad pusė auditorijos būtų pakraupusi, o pusė – juoktųsi.
– O kaip kraupinate?
– "Kabini" labai skaudžias temas. „Humoro klube“ neturime jokių tabu – iš visko juokiamės. Man patinka juodesni, skaudesni juokeliai. Mano požiūris – į viską reikia žiūrėti su humoru, tada lengviau gyventi.
– Ar dažnai humoras gelbsti gyvenime?
– Kai buvau mažas, buvau atstumtasis – humorą naudojau kaip gynybos mechanizmą. Įgijau pasitikėjimo savimi, dabar iš to uždirbu pinigus.
– Kokia buvo pradžia?
– Per televiziją žiūrėdavau visus „Humoro klubo“ pasirodymus. Pagalvojau – irgi norėčiau. Mano mokykloje buvo talentų šventė. Susilažinau su bendraklasiu, kad užlipsiu ant scenos ir pajuokausiu. Jis netikėjo, nes buvau gana drovus. Užlipau. Laimėjau lažybas.
Kadangi mano pasirodymas buvo nufilmuotas, „Facebook“ susiradau Mantą Katlerį (vieną iš „Humoro klubo“ komikų) ir jam nusiunčiau video. Pakvietė į Vilnių pasirodyti „open mic“ vakare – kai bet kuris norintis gali užlipti ant scenos ir išmėginti savo pokštus. Taip po truputėlį įsivažiavau.
Baimė, kad bus nejuokinga
– Ar jauti scenos baimę?
– Labiausiai bijau, kai reikia pasirodyti su nauja programa ir dar nepatikrinti visi „bajeriai“.
– Kaip kuriama programa? Ar scenoje improvizuoji?
– Aš stengiuosi kuo mažiau improvizuoti, nes man nelabai sekasi. Gali parašyti programą per savaitę, gali per penkis mėnesius neparašyti. Svarbiausia pamatyti komiškas situacijas – arba tai sugebi, arba ne.
Yra žmonių, kuriems bandai paaiškinti „bajerį“, o jie viską priima kaip gryną pinigą, mano, kad tai tikra. Daug ką išgalvoju arba paimu mažą detalę ir ją labai išplečiu.
Programa padaroma vieną kartą. Pavyzdžiui, Amerikoje humoristai sukuria pusvalandžio programą ir vos ne trejus metus gali važinėti po šalį. Mes sukuriam 15-20 minučių programą, apvažiuojam penkis miestus ir jau kuriam naują.
Kaskart baisu, kad nauja programa bus nejuokinga. Rašau programą, dvi dienos iki pasirodymo, galvoju: „Čia žiauriai juokinga“. Diena iki pasirodymo: „Gerai, bus juokinga“. Pasirodymo diena: „Viskas žiauriai nejuokinga, nieko neturiu“.
– Ar turi pokštų, kurie pačiam nebejuokingi?
– Patys pirmi. Tada buvau visai vaikas, kitas pasaulio suvokimas, požiūris. Jie buvo labai švelnūs, nes mokykloje ant scenos negalėjau šnekėti apie seksą, nusikaltimus ar panašiai.
Humoristų kartų priešprieša
– Iš ko dabar juokiesi?
– Dažniausiai iš kvailų visuomenės poelgių, situacijų kino teatre, gatvėje. Kai persikrausčiau studijuoti į Vilnių, labai daug šneku apie universitetą, sostinę – apie tai, kas iš mano aplinkos.
– Tave sugalvojau pakalbinti perskaičiusi rašytojo Sigito Parulskio mintį, kad Lietuvoje viskas juokinga, išskyrus humorą. Ką apie tai manai?
– Lietuvoje yra senoji karta – Šilanskas, Bingelis, kurie yra juokingi, pavyzdžiui, mano tėvams. Ir esame mes – „Humoro klubas“, kurie auginame savo auditoriją. Mūsų žiūrovai – iki 35 metų. Mūsų nerodo per „teliką“, daugiausiai seka tik „feisbuke“, būsimų pasirodymų reklama vyksta internete. Aišku, mūsų humoras irgi ne visiems priimtinas.
– Ar labai didelė siena tarp humoristų kartų?
– Tai, ką mes pasakojame, yra iš mūsų gyvenimo. Pavyzdžiui, Raimondas Šilanskas arba naujai atsiradęs Pishius pasakoja senus anekdotus apie Petką su Čapajevu, iš mokyklos grįžusį Petriuką. Pasakoja istoriją, kuri jų gyvenimo visiškai neliečia. Pasakojimo maniera yra kitokia.
„Humoro klubas“ atnešė vakarietiškos kultūros bangą.
– Vadinasi, humoras tapo gyvenimo būdu – žiūri aplink ir ieškai komiškos situacijos?
– Taip. Kartais būna, kad rimtai šneku su žmogumi ir pradedu juoktis, nes kažką sugalvojau. Tą reikia užsirašyti, nes už pusvalandžio pamiršiu. Todėl būna nepatogių situacijų, kai pasakoja apie rimtus dalykus, o aš pradedu juoktis.
Pokštai apie Šiaulius
– Publika – skirtingi žmonės, kaip juos visus prajuokinti?
– Būna, pasakai juoką apie moteris, matai: vyrai žvengia už žandų susiėmę, moterys sėdi sukryžiavusios rankas... „Užstumi“ ant vyrų ar savęs, tada juokinga visiems. Vyrai moka iš savęs labiau pasijuokti.
Aš apie save pasakoju žiauriausius juokus. Visiems juokinga, nes auditorija pajaučia, kad esi paprastas žmogus, moki pasijuokti pats iš savęs. Tai labai padeda.
– Ar pasirodymo metu būna nesuplanuotų situacijų?
– Būna vadinamieji hekleriai (iš angliško žodžio heckler) – žmonės, kurie mėto replikas. Jeigu jiems neatsakysi laiku ir vietoje – iškart prarasi auditoriją. Ji juoksis nebe iš tavęs, bet iš jo. Sunkiausia ekspromtu jiems atsakyti, kad būtų juokingiau nei tai, ką pasakė. Kol kas nebuvau susimovęs.
– Tavo kolega Mantas Katleris – iš Panevėžio, tu – iš Šiaulių. Šie miestai viešojoje erdvėje sulaukia daug stereotipinių juokelių ar pašaipų. Tai privalumas ar minusas?
– Jei pasakosi vien apie Šiaulių nusikalstamumą ar kad pilna „forsų“, žmonėsbus tai girdėję, todėl nebeįdomu. Reikia pateikti kitaip.
Artimiausios – gyvenimiškos situacijos
– Ar yra tekę susidurti su žmonėmis be humoro jausmo?
– Aš užaugau tarp tokių žmonių. Man labai sunku bendrauti su tokiais žmonėmis. Kartais būna, sugalvoju pokštą ir pats iš jo pasijuokiu, nes žinau, kad niekas daugiau iš jo nepasijuoks.
– Ar lietuvius sunku prajuokinti?
– Man kuo mažesnis miestas, tuo nesmagiau. Jeigu mieste yra universitetas – susirenka kitokia publika. Plungėje visą programą parodėme, jie kikeno santūriai, atrodė, turėjo tikrai nepatikti. Po pasirodymo priėję sako:"Visi verkėm iš juoko!“.
Apie „antrą galą“ pokštai visiems juokingi. Svarbiausia – pateikti gyvenimiškas situacijas, kurias yra patyręs kiekvienas.
– Kaip į humoristo karjerą reaguoja tėvai?
– Aš jiems parodžiau tik pirmą pasirodymą, daugiau nieko. Manau, jie per daug jautriai sureguotų, kad apie juos šneku. Nors visa tai išgalvota. Ant scenos esu kitoks.
Apie „Humoro klubą“
2008 metų rugpjūčio 6 dieną įvyko pirmasis lietuviškos „stand-up“ komedijos renginys, kuris per keletą mėnesių išsirutuliojo į mėgėjų komikų susivienijimą, vėliau virtusį televizijos laida „Humoro klubas“.
Trumpai televizijos eteryje pasirodę komikai nuo 2009 metų rudens nuolat rengia pasirodymus visoje Lietuvoje. Su „Nauja programa“ smogiamasis „Humoro klubo“ trejetas neseniai pasirodė aštuoniuose Didžiosios Britanijos miestuose.
