Valdžios nebaudžiamumo atmosferai vis labiau įsigalint Lietuvoje, kyla klausimas, kokia atsakomybė tenka politikams ir valdininkams, priėmusiems visuomenei ir valstybei žalingus sprendimus. Ar kaltų nėra, jeigu sprendimas buvo kolektyvinis? O gal politikų atsakomybė pasireiškia tik per rinkimus, bet ne civiline ar baudžiamąja tvarka? Negi valdininkų, priėmusių žalingus sprendimus kolegialioje institucijoje, atsakomybė baigiasi tik jų atsistatydinimu iš pareigų, vėliau pereinant į kitą šiltą vietą? Kaip valdžios atsakomybė yra reglamentuojama pasaulyje ir ką galima pakeisti Lietuvoje?
Prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo redakcijos biure Nepriklausomybės aikštėje diskutuoja Generalinio prokuroro pavaduotojas Gintaras Jasaitis, Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Korupcijos prevencijos valdybos Antikorupcinio vertinimo skyriaus viršininkas Audrius BereiŠis, Mykolo Romerio universiteto Verslo teisės katedros dėstytoja daktarė Simona SelelionytĖ-DrukteinienĖ ir teisininkas Paulius MarkeviČius. Pokalbį veda politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.
A.Medalinskas. Ką galite pasakyti apie šį teisingumo paradoksą Lietuvoje, kai daugybę žalingų visuomenei ir valstybei sprendimų valdžia priima kolegialiose institucijoje, o kaltų nėra?
A.Bereišis. Kai Seimo, Vyriausybės, savivaldybių tarybų nariai sprendimus priima kolegialiai, už juos yra taikoma politinė atsakomybė. Kolektyvinės atsakomybės demokratinėje valstybėje nėra. Ji gali būti tik individuali.
G.Jasaitis. Kolektyvinė baudžiamoji atsakomybė nenumatyta ir mūsų Baudžiamajame kodekse (BK), bet yra atskiros bendrininkavimo formos, kai gali būti išskirti nusikalstamos veikos organizatoriaus, kurstytojo ir vykdytojo, kai nustatomi nusikalstamo susivienijimo ar organizuotos grupės požymiai. Tačiau nusikalstamų veikų sudėtyse nenumatyti tokie už galimą nusikaltimą atsakingi subjektai kaip taryba, Vyriausybė, komisija. Jei priimamas neteisėtas sprendimas kolegialiame organe, turime turėti pakankamai įrodymų arba ikiteisminio tyrimo duomenų, kad vienas iš to organo narių tikrai organizavo nusikalstamą veiką, o kiti jam padėjo.
A.Medalinskas. Tada galima traukti baudžiamojon atsakomybėn ne tik nusikaltėlių grupuočių narius, bet ir valdžios žmones, laikomus visuomenės grietinėle? Pavyzdžiui, jeigu imame tokį sandorį kaip "Leo LT" ir jūs gaunate duomenų apie užkulisinius tuomečio premjero arba kito aukšto politiko susitarimus su privataus kapitalo atstovu - ar jūs galite taikyti baudžiamąją atsakomybę?
G.Jasaitis. Egzistuoja ir kitas teisinis mechanizmas. Kai kolegiali institucija priima sprendimą, kuris yra neteisėtas, BK yra numatytos atskiros normos, kurios reguliuoja baudžiamąją atsakomybę to asmens, kuris vykdys šį neteisėtą sprendimą. Jeigu Savivaldybės taryba priėmė sprendimą, jį turi įvykdyti meras arba administracijos vadovas; jeigu Vyriausybės lygmenyje priimamas sprendimas, vadinasi jį įgyvendina Vyriausybės vadovas, ministras ar ministerijos sekretorius. Jeigu šie tokį neteisėtą sprendimą įvykdo, tai jiems gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.
A.Medalinskas. Vilniaus savivaldybė ką tik pratęsė su "Rubikono" įmone "City Service" sutartį, nepaisydama to, kad ja domėjosi ir STT. Už šios sutarties vykdymą gali būti patrauktas atsakomybėn meras, jeigu sutartis būtų pripažinta neteisėta ir prieštaraujančia visuomenės interesams? Bet jeigu susitarimą tektų įgyvendinti mažesnio rango savivaldybės pareigūnui, kaip jam sužinoti, kad šis sprendimas yra nusikalstamas?
G.Jasaitis. Yra buvę pakankamai daug panašių bylų. Tik ne valdžios atstovų atžvilgiu. Bet ši praktika gali būti taikoma ir tiems, kurie įgyvendina neteisėtus kolegialių valdžios institucijų sprendimus. Pavyzdžiui, bendrovės valdyba priėmė neteisėtą sprendimą ir įpareigojo jį įvykdyti vykdantįjį direktorių. Prasidėjus tyrimui, tas žmogus klausia: ko jūs iš manęs norite, kodėl persekiojate? Juk jam tiesiog reikėjo įvykdyti sprendimą, kurį priėmė kolegiali institucija. Bet pagal baudžiamąją teisę Lietuvos teismai jau pripažino kaltais asmenis, įvykdžiusius neteisėtą kolegialios institucijos sprendimą. Todėl prieš įgyvendindamas tokį valdžios sprendimą, vykdantysis asmuo turi aiškiai apsispręsti, ar jis yra pasirengęs įgyvendinti galimai neteisėtą sprendimą, net jeigu jį padarė jo valdžia.
P.Markevičius. Dar romėnų teisėje buvo principas, kad bendrovės nevykdo nusikaltimų. Nusikaltimus daro asmenys, kurie gali būti susibūrę į bendroves. Valstybė ir jai atstovaujantys asmenys turėjo visišką imunitetą, nes dar anglosaksų teisė skelbė, kad karalius negali būti teisiamas savo teisme, taigi valstybė neatsakydavo už valdžios veiksmus. Materialinė arba civilinė atsakomybė, o taip pat ir baudžiamoji, nebuvo taikoma valdžios atstovams. Bet JAV dar XIX amžiuje priėmė keturioliktąją Konstitucijos pataisą, pagal kurią kiekvienas asmuo turi atsakyti už savo veiksmus ir jų pasekmes, o šios šalies Aukščiausiasis Teismas praeito amžiaus viduryje panaikino valdžios imunitetą, paskelbdamas, kad valstybė atsako už savo neteisėtus veiksmus ir, kad ji negali remtis imunitetu. Prieš keletą dešimtmečių buvo priimtos teisinės normos ir dabar net atskiri valdininkai kolegialioje institucijoje atsako už savo veiksmus. Pagal JAV ir Kanados teisę kiekvienas asmuo kolegialioje institucijoje nėra saugus nuo atsakomybės, jeigu neteisėtais veiksmais padarė žalą valstybei ar piliečiams.
A.Medalinskas. Bet Lietuvoje, matyt, nėra tos individualios politikų bei valdininkų atsakomybės už blogų sprendimų vykdymą, ką jau kalbėti apie sprendimą priėmusius asmenis kolegialioje valdžios institucijoje? Jeigu valstybė padaro žalą piliečiams ir koks nors žmogus šią žalą prisiteisia, ji padengiama iš mokesčių mokėtojų pinigų.
P.Markevičius. Lietuvoje, kur tvyro nebaudžiamumo už kolektyvinės valdžios institucijos veiksmus atmosfera, valdininkai ir politikai nebijo daryti jokių sprendimų. Jeigu sprendimą priėmė kolegiali institucija, tai net jeigu jis bus apskųstas, niekas nemokės žalos iš savo kišenės. Iš mokesčių mokėtojų pinigų padengiama žala, atsiradusi dėl grupės valdininkų priimto sprendimo. Lietuvos Konstitucijoje yra pasakyta, kad kiekvienas asmuo atsako už savo veiksmus. Dabar tai reikia įgyvendinti, numatant atitinkamas pataisas tiek BK, tiek ir Civiliniame kodekse (CK). Skirtingai nei Lietuvoje, JAV valdininkas žino, kad tokia atsakomybė yra, todėl labai atsargiai pasirašo dokumentus. Jeigu koks nors pilietis išsiieškos finansinę kompensaciją iš institucijos, padariusios jam žalą, toks pareigūnas žino, kad po to minėta institucija išieškos ją iš pačių asmenų, padariusių žalą.
G.Jasaitis. Anglosaksų teisinės sistemos principų mes negalime taikyti Lietuvos teisėje. Tose valstybėse numatyta atsakomybė ne tik baudžiamąja tvarka patraukti sprendimą priėmusius asmenis, bet jei nenustatoma nusikaltimo, tada atsakoma civiline tvarka ir taikoma materialinė atsakomybė savo turtu. Be to, ten kaltės įrodymų (kad kaltė būtų įrodyta baudžiamąja tvarka) reikia surinkti beveik tiek pat, kiek ir pas mus, todėl šitų standartų automatiškai perkelti į mūsų sistemą nėra būtinybės.
P.Markevičius. Ir Lietuvoje nebūtina viską vertinti tik per baudžiamąją atsakomybę. Nebūtina už tai pareigūno įkalinti. Bet jeigu valstybė turi sumokėti žalą nukentėjusiems piliečiams, kodėl tai turi daryti visi mokesčių mokėtojai, o ne tie pareigūnai, kurie padarė žalingus sprendimus.
G.Jasaitis. Mes negalime daryti iš anksto prielaidos, kad, pavyzdžiui, visi viešieji pirkimai ir privatizavimo procesai bus padaryti neteisėtai. Jeigu turėtume iš slaptųjų tarnybų informacijos, kad šie veiksmai bus vykdomi nusikalstamai, tada galėtume tirti atskirų asmenų veiksmus ir sprendimus priimančioje kolektyvinėje institucijoje, pradėti ikiteisminį tyrimą. Remiantis Operatyvinės veiklos įstatymu yra leidžiama pradėti operatyvinį tyrimą, jeigu yra duomenų apie nusikalstamą veiką. Žinant, kad bus daromas kolektyvinis sprendimas, specialiosios tarnybos turėtų tuos žmones sekti, vadovaujantis Operatyvinės veiklos įstatymu, ir jeigu duomenys apie nusikalstamą veiką yra surenkami, tada galime mąstyti apie ikiteisminį tyrimą.
A.Medalinskas. Visa tai labai sudėtinga. O pagal rezultatą jūs galite pradėti ikiteisminį tyrimą? Pavyzdžiui, nepagavote už rankos darant neteisėtus veiksmus, bet matote, kad koks nors valdžios žmogus, nulėmęs sprendimus dėl privatizavimo ir viešųjų pirkimų, praėjus tam tikram laikui žymiai pagerino - ne pagal darbines pajamas - savo gerovę?
G.Jasaitis. Po visko tyrinėti sprendimus, aišku, galima: tikrinti dokumentus, konkurso sąlygas, bet tokiais atvejais mes dirbame tik juridiškai, su popieriais, ir nežinome, kokie buvo susitarimai, kaip jie įvykdyti. Dažnai reikalaujama įvertinti ir to sprendimo pasekmes. Pavyzdžiui, žvelgdami į privatizavimo bylas, mes turime sulaukti ir šio sprendimo įvykdymo ir tada aiškintis, kokius santykius turėjo vykdytojas su sprendimą priėmusiais asmenimis kolektyvinėje institucijoje.
P.Markevičius. Pati valstybė, veikdama kaip civilinių santykių dalyvė, gali padaryti žalą. Pavyzdžiui, savivaldybės taryba priima kokį nors detalųjį planą, kuris naudingas vienetams, bet žalingas visiems kitiems miesto gyventojams. Patraukti savivaldybių tarybos narius, balsavusius už tokį žalingą sprendimą, atsakomybėn, Lietuvoje yra beveik neįmanoma.
A.Medalinskas. Dabar Vilniaus savivaldybė planuoja išleisti daugiau kaip 2 mln. litų statydama užkardus ties įvažiavimu į senamiestį, o kas atsakys, jeigu senamiesčio prieigose dėl to kils automobilių spūsčių ir jeigu senamiestyje žlugs verslas. Ar nebus taip, jog po kurio laiko paaiškės, kad toks eksperimentas buvo nesėkmingas, bet svarbiausias dalykas bus padarytas - milijoninės lėšos iš biudžeto kompanijai, kuri turi įgyvendinti projektą, bus skirtos.
S.Selelionytė-Drukteinienė. Civilinėje atsakomybėje galioja taisyklė, kad valstybė privalo atlyginti privačių asmenų dėl neteisėtų valdžios institucijų sprendimų priėmimo ar vykdymo patirtą žalą. Ši teisės norma yra pagirtina, nes žmogus, juridinis asmuo reikalauja žalos atlyginimo iš valstybės, kuri gali tą žalą atlyginimo. Tačiau valstybė privalėtų išieškoti kompensacijas iš sprendimus padariusių pareigūnų, kad nukentėtų ne visi piliečiai, o pareigūnas, priėmęs neteisėtą sprendimą.
A.Medalinskas. Vis dėlto ar nereikėtų Lietuvai įgyvendinti tam tikrų teisinių normų, kokios yra kitose valstybėse, - kad būtų sustiprinta valdžios žmonių atsakomybė už priimamus sprendimus?
S.Selelionytė-Drukteinienė. Peržiūrėjus teisines normas, įtvirtintas Lietuvos CK, turime pripažinti, kad jos yra gana pažangios, palankios piliečiams. Daug jų yra perimta iš kitų demokratinių valstybių praktikos. Ir Lietuvoje galima reikalauti žalos kompensavimo už netinkamus valdžios institucijų sprendimus. Jeigu iš nukentėjusio asmens mes reikalautume pateikti įrodymus, kas konkrečiai valstybės institucijoje žalą sukėlė, kuris pareigūnas ar darbuotojas, t. y. kuris konkrečiai asmuo yra kaltas, to įrodyti daugeliu atvejų negalėtų joks pilietis ir žalos atlyginimo negalėtų gauti. Todėl yra įtvirtintas atsakomybės be kaltės režimas, kai pakanka įrodyti, jog buvo priimtas neteisėtas valdžios institucijos sprendimas.
A.Medalinskas. Bet kaip praktiškai veikia tos, kaip jūs teigėte, pažangios Lietuvos teisinės normos?
S.Selelionytė-Drukteinienė. Deja, ne kaip. Prisiminkime nukentėjusiųjų nuo egzamino užduočių nutekinimo istoriją, kai moksleiviams teko perlaikyti egzaminus ir jie patyrė turtinę arba neturtinę žalą. Pagal mūsų įstatymus nereikėtų įrodyti, kas konkrečiai nutekino užduotis, bet šios bylos rezultatas teisme buvo analogiškas, kaip ir daugelio kitų bylų, kai valstybės ir valdžios atsakomybė nepripažinta. Lietuvoje į valstybės atsakomybę vis dar žiūrima kaip į išimtinį reiškinį ir dažnai praktikoje taikoma valstybės imuniteto nuo atsakomybės prieš piliečius taisyklė.
A.Bereišis. Moksleiviai, patyrę nuostolių dėl šių valdžios institucijų veiksmų, praėjo visas teismų instancijas, bet joks teismas nepripažino, kad valstybė padarė žalą šiems jaunuoliams.
G.Jasaitis. Įvyko ikiteisminiai tyrimai dėl užduočių nutekinimo ir bylose pasiūlyta sulaukti ikiteisminio tyrimo pabaigos, kad būtų nustatyti kalti asmenys dėl egzamino užduočių nutekinimo, įrodyta jų kaltė. Tik po to siūlyta kalbėti apie turtinius klausimus. Civilinėje byloje asmuo neprivalo įrodyti pareigūno kaltės, bet baudžiamojoje byloje tai būtina. Surinkti ne tik duomenys apie kaltę bei žalą, bet ir įrodymai, ko siekė konkretus pareigūnas ar tarnautojas, darydamas konkretų veiksmą. Lietuvoje civilinės atsakomybės mechanizmas dažnai neveikia, nes jis yra susijęs su griežtais baudžiamojo proceso reikalavimais.
S.Selelionytė-Drukteinienė. Lietuvos CK yra bendra norma, numatanti, kad asmuo, atlyginęs nukentėjusiojo patirtą žalą už kitą asmenį, gali nukreipti savo reikalavimą atsakingam už žalos padarymą asmeniui. Taigi teoriškai valstybė gali regresinio reikalavimo tvarka reikalauti jos sumokėtos žalos kompensavimo iš atsakingų už sprendimų priėmimą bei vykdymą subjektų. Aišku, yra problema, kad tam tikrose srityse - darbiniuose ir tarnybiniuose santykiuose - galioja specialūs teisės aktai, kurie numato ribotą tos žalos išieškojimo dydį. Darbo santykiuose numatytas ne didesnis kaip trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių žalos kompensavimas, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia arba nusikaltimu bei kitais konkrečiai Darbo kodekse išvardytais atvejais. Bet tam reikia nusikaltimo įrodymų. Valstybės tarnybos įstatymas numato nuo šešių iki devynių vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją. Pastaroji riba taikoma, kai valstybė išmoka žalą nukentėjusiajam.
P.Markevičius. JAV ir Kanadoje, kai yra nustatoma kolegialios institucijos atsakomybė, nagrinėjama kiekvieno pareigūno atsakomybė. Ne tik politikų, aukščiausiųjų pareigūnų, bet ir ekspertų, kurie pateikia išvadas, dokumentų rengėjų. Politikai juk tik balsuoja.
S.Selelionytė-Drukteinienė. Ir pagal Lietuvoje galiojančias įstatymų normas civilinės teisės prasme laikoma, kad sprendimus priima ir už juos atsako ne tik asmenys, kurie kaip, pavyzdžiui, savivaldybės tarybos nariai balsuoja už sprendimą, bet ir tie, kurie teikė išvadas, pasiūlymus, į kuriuos buvo atsižvelgta. Jie irgi gali būti pripažinti bendrai veikusiais asmenimis. Civilinės atsakomybės prasme pripažinti, kad asmenys veikė bendrai ir jie galėtų solidariai atlyginti padarytą žalą, nėra būtinas tokio aukšto laipsnio bendrininkavimas kaip baudžiamojoje atsakomybėje.
P.Markevičius. Kol kas pareigūnų atsakomybė Lietuvoje yra minimali, o ir terminai labai trumpi, kai ta atsakomybė turi būti nustatyta ir pareigūnas nubaustas. Žala, padaryta šiais pareigūnų sprendimais, neretai viršija jų per visą gyvenimą sukaupto turto dydį. Dažnai valdininkai, žinodami, kad jų atsakomybė Lietuvoje yra labai ribota, eina į valdžios įstaigas kaip į savo asmeninį uab'ą, norėdami pasiekti tik asmeninių tikslų ir užtikrinti savo gerovę. Tokie valdininkai žino, kad jeigu mane ir pagaus už blogus darbus, nieko labai blogo nebus. Blogiausiu atveju gali išmesti iš darbo, bet dažnai valdininkai jokios finansinės nuobaudos negauna ir lieka savo pareigose, nes bylos yra tiriamos ilgai ir greit sueina senaties terminas.
A.Medalinskas. Ar nereikėtų priimti įstatymo pataisų, leidžiančių patraukti civilinėn atsakomybėn valdžios pareigūnus, priėmusius sprendimus kolegialiose valdžios institucijose? Taip pat bausti ne tik šešių ar devynių vidutinių darbo užmokesčių dydžio suma, bet ir reikalauti kompensuoti visą padarytą žalą?
P.Markevičius. Jeigu būtų įgyvendinta visiška materialinė valdininkų ir politikų atsakomybė už savo sprendimus, tada situacija stipriai pasikeistų. Dabar buhalteriai atsako visiška materialine atsakomybe, bet kodėl tik buhalteriai? Kodėl lygiai taip pat negalėtų atsakyti savivaldybių tarybų ar net Vyriausybės nariai?
A.Medalinskas. Praėjo aštuoneri metai nuo naujos CK redakcijos Lietuvoje. Ar galite paminėti nors vieną bylą, kai valstybės pareigūnai iš savo atlyginimų, tegu ir simboliškai, bent tų šešių ar devynių vidutinių atlyginimų dydžio suma kompensavo padarytą žalą?
G.Jasaitis. Aš neatsimenu, kad tokių bylų būtų buvę. Dabar Generalinėje prokuratūroje yra viena byla, kurioje prokurorai valstybės vardu regreso tvarka pareiškė ieškinį pareigūnui, dėl kurio veiksmų buvo padaryta žala. Byla neišnagrinėta.
S.Selelionytė-Drukteinienė. Žiūrėjau teismų sprendimų duomenų bazėje, norėjau atrasti nors vieną tokią bylą Lietuvos teismų praktikoje, bet taip ir neradau.
A.Medalinskas. Tai galbūt nėra kam mūsų valstybėje tokius ieškinius suformuluoti ir pateikti teismui?
S.Selelionytė-Drukteinienė. Visų pirma tai turėtų būti pačios institucijos vadovo pareiga, nustačius galbūt žalingą pavaldžios institucijos veiksmą, reikalauti iš valdžios pareigūnų, dalyvavusių sprendimų priėmime, žalos atlyginimo.
A.Medalinskas. Bet gali būti, kad ir pats institucijos vadovas dalyvauja procese, kai yra priimamas toks pavaldinių sprendimas. Paimkime, pavyzdžiui, tik vieną skandalingą programos Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009 (VEKS) projektą: komercinį Bjork koncertą, kuris įvyko ne šiais metais, bet buvo finansuotas kaip VEKS renginys, matyt, pažeidžiant visas normas, nes VEKS metai yra tik šiemet. Tačiau ar galite įsivaizduoti, kad tuometis Vilniaus meras ar kultūros ministras būtų prieštaravę tokiems projektams?
G.Jasaitis. Naujas institucijos vadovas turi galimybę peržiūrėti ankstesnius sprendimus, įvertinti jų galimą žalą, ypač jeigu tie sprendimai buvo neteisėti. Beje, dėl VEKS Generalinėje prokuratūroje atliekamas ikiteisminis tyrimas, dabar dirba revizoriai.
A.Medalinskas. Vadinasi, pavyzdžiui, žvelgiant į Vilniaus savivaldybės reikalus, naujoji miesto valdžia, pakeitusi neskaidria veikla pasižymėjusį Artūro Zuoko vadovavimą, galėjo patraukti civilinėn atsakomybėn žalingus sprendimus visuomenei priėmusius asmenis. Bet nieko nebuvo padaryta, nepaisant daugybės kalbų. Dabartinė valdžia gali irgi peržiūrėti pirmtakų sprendimus, tačiau iki šiol tiek savivaldybės, tiek Vyriausybės lygmeniu vengiama pirmtakus patraukti atsakomybėn už jų blogus darbus. Varnas varnui akies nekerta.
G.Jasaitis. Ir vis dėlto institucijų vadovai tokią teisę turi.
A.Medalinskas. O koks yra senaties terminas panašaus pobūdžio civilinėms byloms?
G.Jasaitis. Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.
Parengė Alvydas MEDALINSKAS
