Kol Lietuvoje virė (tikėtina, ir dar virs) aistros dėl „LEO LT“, Briuselyje buvo tylu ir ramu. Tokia tyla tvyrojo tuomet, kai buvo sprendžiamas bent dalinio rytinių Europos Sąjungos pakraščių energetinio saugumo klausimas, kuris, atsižvelgiant į Sąjungos žaliąją energetikos knygą, lyg ir turėtų būti svarbus ne tik Vilniui.
Tačiau ES pareigūnai ir, visų pirma, eurokomisaras, atsakingas už energetiką, nebandė domėtis nei pačiu nacionalinio investuotojo projektu, nei privataus kapitalo, realizuosiančio šį projektą, ketinimais bei reputacija.
Akivaizdu, kad šiuo klausimu Briuselis laikosi vienos konstantos – antrasis Ignalinos atominės elektrinės blokas turi būti uždarytas 2009 m., ir viskas. O tai, iš kur Lietuva gaus elektros bent 10 metų po to, yra tik paties Vilniaus reikalas.
O „Gazprom“, eilinį kartą sėkmingai spustelėjęs Ukrainą, ko gero, jau skaičiuoja būsimą pelną, nes akivaizdu, kad eksportas į Vakarus po 2009 m. turėtų išaugti.
Kita vertus, ES pareigūnų tyla šiame energetiniame kontekste jau neturėtų stebinti, nes po visų garsių ankstesnių pareiškimų apie vienybę, alternatyviąją energetiką ar bent jau alternatyvius tradicinės energijos šaltinius realių darbų nesimato. Dar daugiau – galima pastebėti, o tiksliau, reikia konstatuoti, kad kita pusė, apie kurios keliamas grėsmes vis kalba ES, prabyla tik retkarčiais. Ir tai daro ultimatumais, kurie pateikiami tam tikrais intervalais tarp aktyviosios veiklos ciklų. Akivaizdu, kad šiose strateginėse varžytuvėse Rusija tikrai nesėdi sudėjusi rankų ir tą rodo darbais. Bene geriausias tokio aktyvumo ES kalbų fone pavyzdys – supirkta apie 90 proc. eksportui skirtų Turkmėnistano dujų, kurias ES kadaise įvardijoo kaip alternatyvą rusiškosioms, ir jas dabar pardavinėja jau „Gazprom“.
Tame pačiame kontekste paminėtini ir paskutiniai Vladimiro Putino bei jo įpėdinio Dmitrijaus Medvedevo vizitai į Bulgariją ir Serbiją, susiję su grynai energetiniais klausimais ir Rusijos įsitvirtinimu pietinėje Europos rinkoje. Na, o dujotiekis „Nord Stream“ Baltijos jūros dugnu jau yra savotiška klasika, parodanti ES nuolankumą rusiškosios „skaldyk ir valdyk“ politikos atžvilgiu.
Beje, pažymėtina, kad pastaruoju metu vėl kilo šiokia tokia protestų prieš šį dujotiekį banga, tačiau viskas ir vėl suvedama į terminą „konsultacijos“, o vamzdžiai tiesiami realaus Rusijos ir Vokietijos bendradarbiavimo pagrindu.
Žinoma, galima pasidžiaugti, kad Varšuvoje pagaliau buvo pasirašyta dvišalė Lietuvos ir Lenkijos sutartis dėl elektros tilto statybos. Tačiau vėlgi, ES viršūnės į šį faktą neparodė jokios išskirtinės reakcijos, nors tai buvo pirmas realus žingsnis prijungiant prie Sąjungos integralios energetinės sistemos rytinius ES pakraščius. Aišku, paradoksalu yra tai, kad tiekti ir parduoti tuo būsimu tinklu dar nėra ką ir šimtaprocentinių garantijų, kad nauja AE stovės numatytu laiku ar kad išvis stovės, nėra.
Tačiau žvelgiant europiniame kontekste susidaro įspūdis, kad tokios garantijos rūpėjo tik vietinėms lietuviškoms suinteresuotoms grupėms, o Briuselis į tai nekreipė jokio dėmesio. Žinoma, galbūt ES yra tikra ir besąlygiškai pasitiki Lietuvos valdžios bei privačių investuotojų kompetencija, kuri turi garantuoti, kad bent šis „fronto“ ruožas bus apsaugotas nuo tiesioginės Rusijos įtakos. O galbūt ES tiesiog siekia „užkalbėti dantis“ savais planais apie vieningą energetinę politiką, nes realiai suvokia, kad ne pačioje tolimiausioje ateityje reikės atsisakyti naftos ir dujų, kurių ištekliai nėra begaliniai. Galbūt iš tikrųjų prisidengiant grandioziniais politiniais planais yra rimtai dirbama ties alternatyviosios, arba žaliosios, energetikos klausimu ir vieną gražią dieną, paviešinusi savo laimėjimus šioje srityje, ES perims strateginę iniciatyvą iš Rusijos, kuri kol kas rūpinasi gavybos kiekiu, bet ne kokybe.
Vis dėlto tokios prielaidos šiandien labiau panašios į mokslinės fantastikos scenarijų, kuris gali būti realizuojamas nebent CERN koncerno laboratorijose. Realybe yra tokia: Rusija tvirtai užsitikrina dominavimą, bent jau tol, kol dujos bei nafta yra išgaunamos ir naudojamos. O papildomai kalbėti apie Rusijos politines tendencijas tikrai nereikia, nes jos santykiai su ta pačia Ukraina aiškiai parodo, kaip gali būti elgiamasi su savaip gyventi norinčiais skolininkais arba klientais.
Darius Varanavičius
Daugiau:
Rusija patraukli stambiems spekuliantams
Ukraina ir Rusija susitarė dėl dujų
