Plaukų dažai sudaro apie 8 procentus Europos kosmetikos gaminių rinkos. Europos Komisijos duomenimis, daugiau nei 60 procentų moterų ir 5–10 procentų vyrų, kurių amžius vidutiniškai svyruoja nuo 30 iki 60 metų, per metus plaukus dažo 6–8 kartus.
Kiek dažai kenkia?
Pradžiai – šiek tiek apie žinomus dalykus. Plaukų dažuose esančios cheminės medžiagos gali sukelti įvairių organizmo reakcijų. Dažniausia jų – alergija, kuri gali pasireikšti galvos srities, kaklo, veido paraudimu, niežėjimu ar patinimu. Išimtinais atvejais gali prasidėti ir alerginė viso kūno reakcija. Plaukų dažuose naudojami fenilendiaminai taip pat gali sukelti odos dermatitą, būti nuodingi įvairiems vidaus organams, silpninti imunitetą.
Neigiama plaukų dažų sudėtinių dalių įtaka kartais pastebima ir kirpyklų darbuotojams, nenaudojantiems apsauginių pirštinių. Dažnai liečiantis su plaukų dažuose esančiomis medžiagomis, jiems gali išsivystyti rankų egzema.
Tačiau nieko nepaisydamos moterys plaukus dažė, dažo ir dažys. Kaip apsisaugoti arba sušvelninti galimą neigiamą plaukų dažų poveikį?
Kas ta juodoji chna?
Kartais plaukų dažuose ir piešiniuose ant kūno gali būti panaudoti dažai, pagaminti iš heninės lavsonijos (Lawsonia inermis) augalo, liaudiškai vadinamo chna. Pavojus slypi ne pačioje natūralioje žolėje, o, siekiant intensyvios juodos spalvos, su ja sumaišomoje cheminėje medžiagoje p-fenilendiamine (PPD). Ši medžiaga, skirtingai nei natūrali chna, gali sukelti sunkių alergines reakcijas, ilgai išliekančius randus, gali įjautrinti organizmą kitoms medžiagoms. Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai įspėja, kad PPD naudoti ant odos (tatuiruotėms, piešiniams ant kūno) – draudžiama.
Kaip apsisaugoti?
Verta atkreipti dėmesį, kad PPD pasaulyje naudojamas gana plačiai: gaminant plaukų dažus, dažant drabužius, fotografijos pramonėje. Nors piešimui ant kūno PPD naudoti neleidžiama, daugybė tatuiruočių meistrų nepaiso šio draudimo. Intensyviausia alerginė reakcija prasideda praėjus 3–12 dienų padarius tatuiruotę.
Natūrali chna būna rausvų, rusvų spalvų, bet niekada nebus visiškai juoda. Jei piešiniui naudojama natūrali chna pasta, nuplovus ją piešinys ant kūno liks oranžinis, vėliau paruduos. Naudojant juodosios chna pastą, piešinys bus juodas. Ruošiantis darytis tatuiruotę ar kitokį piešinį ant kūno ir siekiant išvengti neigiamo „juodosios chna“ poveikio, būtina skaityti dažų sudėtį ir stebėti, kad joje nebūtų PPD.
Neseniai news.com.au paviešino atvejį, kai atostogaudamas Balyje penkiametis berniukas įkalbėjo tėvus leisti pasidaryti laikiną tatuiruotę. Grįžus iš atostogų piešinys buvo išblukęs, bet liko drakonų kontūrus atkartojantys randai. Taip atsitiko dėl to, kad vietinis tatuiruočių meistras, norėdamas nupiešti ryškesnį piešinį, į augalinius dažus įpylė parafenilendiamino. Dabar berniuko tėvai gydo cheminius nudegimus ant sūnaus odos, tačiau nėra įsitikinę, kad pavyks atsikratyti tatuiruotės pėdsakų.
Ilgalaikiai plaukų dažai: pliusai ir minusai
Tokie plaukų dažai sudaro ne mažiau nei pusę plaukų dažų rinkos. Šių tradicinių dažų pliusai akivaizdūs – jie patvarūs, jais galima kardinaliai pakeisti spalvą, visiškai paslėpti žilus plaukus. Todėl dažai su amoniaku ar peroksidu – gana populiarūs. Tačiau ir amoniakas, ir peroksidas – gana agresyvūs, todėl nėra nekalti. Jei plaukus dažote dažnai, šios medžiagos pamažu ardo plauko struktūrą, šalina apsauginį plauko sluoksnį, keičia pH. Kuo patvaresnė spalva – tuo smarkiau pažeidžiamas plaukas. Dar reikia turėti omenyje, kad dažai juk veikia ne tik plaukus, bet ir galvos odą.
Be amoniako ilgalaikiuose dažuose yra rezorcino, diaminobenzolo ir metiltoluolo – nuo jų plaukai sausėja, ima lūžinėti.
Kaip apsisaugoti?
Stenkitės galvos odos be reikalo pernelyg gausiai netepti. Taip pat tausokite plaukus netepdami dažų per visą jų ilgį, jei šito nereikia. Galite pasirinkti alternatyvą – pusiau ilgalaikius plaukų dažus. Jie ne tokie agresyvūs, švelnesni, labiau tausojantys plaukus. Tokie dažai pabrėžia natūralią plaukų spalvą, tačiau žilų plaukų visiškai nenudažo (žilą plauką nudažo maždaug 75 procentais). Užtat jie puikiai tiks pirmiesiems žiliems plaukams paslėpti. Tokie dažai ir efektyviai nenušviesina plaukų, nes juose vandenilio peroksido koncentracija mažesnė. Galima išeitis – šviesinti tik dalį plaukų ar sruogelę. Ir efektas gali būti įdomus, ir plaukus patausosite.
Mažiausią žalą plaukams daro dažai su žyma „organic“. Jie sudaryti iš ne mažiau nei 95 procentų augalinių medžiagų, nepažeidžia plaukų struktūros, nekeičia pH, nors cheminių priedų juose taip pat yra. Tačiau šie dažai sunkiai susidoroja su žilais plaukais ir dažniau naudojami tik atspalviui pagyvinti.
Vis tie konservantai
Cheminių ilgalaikių plaukų dažų sudėtyje yra konservantų. Tai parabenai, apie kuriuos pastaruoju metu nelabai palankiai kalbama – esą, jie gali kauptis organizme, o tai sveikatai nieko gero neduoda.
Kaip apsisaugoti?
Tyrimais įrodyta, kad jei plaukus dažysite tik 2 ar 3 kartus per metus, daugumos dažų naudojimas nepakenks. Taigi merginoms, kurios žilų plaukų dar neturi, labai piktnaudžiauti cheminiais plaukų dažais galbūt nevertėtų.
Tos, kurios turi žilų plaukų, be cheminių ilgalaikių dažų dažniausiai neapsieina. Tuomet svarbu nudažytus plaukus palepinti ir patausoti. Kai atauga plaukų šaknys, dažykite tik jas. Trinkite plaukus dažytiems plaukams skirtu šampūnu, patepkite drėkinančiomis, maitinamosiomis, spalvą saugančiomis priemonėmis. Vasarą įsigykite šampūną, saugantį nuo ultravioletinių spindulių – juk saulė plaukus dar labiau sausina. Venkite džiovinti plaukus karšta džiovintuvo srove – taip plaukai irgi sausėja, skilinėja jų galiukai.
Kartą per savaitę palepinkite plaukus maitinamąja kauke – savo pagaminta ar pirkta. Pasirūpinkite dažytų plaukų galiukais – patepkite juos maitinamuoju aliejum ar serumu.
Europos Komisija uždraudė plaukų dažuose naudoti 179 chemines medžiagas. 2007-aisiais plaukų dažuose uždrausti naudoti 85, 2009 metais – 41 plaukų dažiklis. Draudimai naudoti sąraše išvardytas medžiagas atsirado Europos moksliniam komitetui įrodžius neigiamą jų poveikį sveikatai. Teigiamai įvertintos 44 plaukų dažuose naudojamos cheminės medžiagos.
Parengė Jurga Motiejūtė, straipsnyje panaudota Vilniaus visuomenės sveikatos centro inf.
