Kredito unijos prarado 17 mln. litų, iš kurių 11 mln. litų investavo į Graikijos vertybinius popierius, o 6 mln. litų laikė likviduojamame banke „Snoras“, teigia savaitraščio „Ekonomika.lt“ šaltiniai. „Nesuvaldė rizikos tiek investuodami į vertybinius popierius, tiek laikydami lėšas „Snore“. Tai centrinės kredito unijos vadovų kompetencijos klausimas. Kai prarandi lėšas, niekas per daug reklamuotis nesistengia, kad nesukeltų chaotiškų veiksmų“, – tikina šaltiniai.
Investavo Graikijoje
Lietuvos centrinės kredito unijos (LCKU) vadovas Fortunatas Dirginčius pripažįsta, kad 6 kredito unijos buvo investavusios į Graikijos obligacijas. „Kokia suma – pasakyti negaliu, žinau, kad LCKU Graikijoje neturėjo nė lito“, – teigia jis.
Anot jo, kai kurios unijos iš investavusiųjų į Graikijos obligacijas priklausė LCKU, bet galėjo investuoti be administracijos vadovo žinios. „Kiekvienas investicinis sprendimas – kredito unijos reikalas, nes tai atskiri juridiniai asmenys. Operatyvinius sprendimus priima pati kredito unija: ar tai būtų investicijos, ar indėlių, ar paskolų palūkanos“, – aiškina F. Dirginčius.
Pašnekovas neigia, kad nuostolį padengė Vyriausybė. „Iš pradžių praradimas buvo per pusę denominuotas, išleisti nauji popieriai toms lėšoms, tai 50 proc. laikytų sumų, buvo toks sprendimas. Nuostoliams turi būti suformuojami specialūs atidėjiniai ir iš pelno jie turi būti padengiami“, – dėsto LCKU vadovas.
Nusinešė milijonus
LCKU vadovas F. Dirginčius skaičiuoja, kad unijos dėl „Snoro“ bankroto galėjo patirti maždaug 27 mln. litų nuostolių. „Turto prasme tai nėra didelė suma, bet lėšos buvo prarastos iš kredito unijų sąskaitų. Pavyzdžiui, daug kas laikė pinigus inkasavimo paslaugoms, nes „Snoras“ turėjo platų „snoriukų“ tinklą ir kredito unijoms buvo patogu inkasuoti pinigus, veikė „Snoro“ grynųjų pinigų pristatymo tarnyba, – teigia jis. – Natūralu, kad prarasti sąskaitos pinigus nėra maloniausias dalykas, tačiau nuostolis iš dalies amortizuotas.“
Kredito unijų balansinėje ataskaitoje terminuotųjų indėlių Lietuvos bankuose suma 2011 metais tolygiai mažėjo, pavyzdžiui, I ketvirtį ji sudarė 25 mln. litų, o 2011-ųjų IV ketvirtį sumažėjo iki 1, 7 mln. litų. Tuo pat laikotarpiu įsiskolinimai LCKU nuo 7 mln. litų išaugo iki 21,6 mln. litų. Lietuvos banko Finansinio stabilumo departamento vyriausiasis ekonomistas Virgilijus Rutkauskas sako, kad kredito unijų turimi terminuotieji indėliai per pastaruosius pusketvirtų metų sudarė apie 1 proc. viso kredito unijų be LCKU turto. Taigi dydis nėra reikšmingas vertinant bendrą įtaką visam kredito unijų sektoriui. Lėšas iš terminuotųjų indėlių unijos galėjo nukreipti į indėlius bankuose iki pareikalavimo, LCKU, suteikti paskolas ar investuoti į vertybinius popierius.
„2011 metų lapkritį, paskelbus apie „Snoro“ veiklos sustabdymą, kredito unijų sektoriaus turimi pinigai, likvidžiausias turtas padidėjo. Tačiau kredito unijų terminuotieji indėliai bankuose mažėjo visus metus, todėl teigti, kad tokias tendencijas lėmė išimtinai „Snoras“, būtų neteisinga“, – sako V. Rutkauskas.
F. Dirginčius teigia, kad unijos, priklausančios LCKU, dėl vidinių susitarimų negali laikyti lėšų komerciniuose bankuose išskyrus inkasavimo pinigus. Anot jo, 2011 metų kovą LCKU sistemos unijos bankuose turėjo 3,05 mln. litų, o gruodį – 128 tūkst. litų.
Padidėję įsiskolinimai LCKU, anot administracijos vadovo F. Dirginčiaus, įprastas procesas, kurį tuo metu lėmė per LCKU suteikiamos paskolos Verslumo skatinimo fondo projektui ir pasikeitusi paskolų kainodara, dėl kurios padidėjo paskolų poreikis apyvartinėms lėšoms.
Nekaupti bankuose
LCKU vadovas Fortunatas Dirginčius primena ir baimės faktorių, kai tuo metu bankrutavus „Snoro“ bankui indėlininkai masiškai traukė į bankus atsiimti pinigų, galėjusiu lemti pokytį balansinėje ataskaitoje.
„Narių prašydavome kuo daugiau pinigų laikyti LCKU, kaip pagrindiniame kooperatyve, ne bankuose. Jei tai susiję su „Snoro“ bankroto laikotarpiu, gali būti, kad kredito unijoms prireikė grynųjų pinigų atsiskaityti su indėlininkais, nes ažiotažas tęsėsi keletą dienų, – aiškina LCKU vadovas. – Vieni žmonės juos ėmė dėl praktinių priežasčių, jei „Snore“ negalėjo pasiekti savo sąskaitos arba lėšos buvo užšaldytos, bet turėjo jų kredito unijoje. Iš kai kurių bankų lėšos išėjo vien todėl, kad valstybinės, visuomeninės organizacijos turėjo atsarginių sąskaitų kituose bankuose.“
Kaip teigia šaltiniai, „Snoro“ bankas galėjo bendradarbiauti su kredito unijomis, bet tokia praktika – vieša paslaptis, pažįstama daugeliui bankų. „Visi protingi komerciniai bankai turi atskirus skyrius su savais žmonėmis, kurių specializacija – kredito unijų segmentas. Kalbasi, kaip pritraukti kredito unijų turimus į komercinius bankus, paversti į vertybinius popierius, – teigia šaltiniai. – Natūralus darbas, kurį, kiek žinau, dirbo ir „Snoras“: jei laikai tam tikrą kiekį resursų, už tai gauni palūkanas ar kitas premijas. Esu beveik įsitikinęs, kad tam tikri susitarimai tarp LCKU ir „Snoro“ banko buvo, gal net rašytiniai. Manau, kiekviena normali verslo institucija to siektų, kad segmentas prisidėtų prie jų kapitalo, tai sveikas požiūris.“
„Snoro“ bankroto administratorius Neilas Cooperis tikina negalintis atskleisti, kokia dalis kredito unijų indėlių sudarė banko kapitalą, tačiau dydis, anot jo, nereikšmingas.
Primeta bankrotą
Seimo biudžeto ir finansų komitetas, turėjęs išsiaiškinti klausimus dėl „Snoro“ banko veiklos ir kredito unijų, susitikime praėjusią savaitę su Lietuvos banko (LB) atstovais aptarė dabar jau Ūkio banko situaciją, nors iki jo krizės kilo abejonių dėl buvusio „Snoro“ banko vadovo R. Baranausko pareiškimų.
F. Dirginčius sako, nerimaujantis dėl viešų pareiškimų žiniasklaidoje, kad ir turėjusio vykti susirinkimo temos įvardijimo. „Reikia įvertinti, kad finansų rinka jautri, taigi net pavadinimas „Snoro“ banko ir bankrutuojančių kredito unijų“ žiniasklaidoje gali sukelti apkalbų. Suprask, vos ne visos unijos bankrutuoja, iš antraštės galima generalizuoti, nors kalbama tik apie 2 kredito unijas, – dėsto pašnekovas. – Panašu, kad daug kalbančių ir negalvojančių apie kontekstą, turinį ir jo pasekmes.“
F. Dirginčiaus teigimu, kredito unijų augimas tvarus: šiemet jis siekia 15 proc., kuris, anot LCKU vadovo, atitinka klasikinės plėtros standartus. Jis užtikrina, kad indėlininkų pinigų skolinimas taip pat vyksta atsakingai, laikantis įstatymų ir LB nutarimų. „Prijungiamos visos tarnybos, kad prašančiajam paskola būtų išduota su didžiausia atsakomybe, jog indėlininkai žinotų, kad jų pinigai investuojami saugiai, o valstybei būtų kuo mažesnė našta“, – aiškina jis.
Praneša per vėlai
„Akivaizdu, kad Lietuvos bankas privalo keisti dabartinę vartotojų informavimo strategiją. Apie žymias bankų ar kredito unijų veiklos problemas visuomenė sužino tik tada, kai ant jų durų jau kabo raštelis „Atsiprašome, veikla sustabdyta, paskirtas laikinasis administratorius“. Tokia praktika kelia abejonių, nes iš pamatų griauna vartotojų pasitikėjimą, jie ima abejoti, ar LB vykdoma finansinių institucijų priežiūra efektyvi“, – teigia asociacijos „Už sąžiningą bankininkystę“ vykdomasis direktorius Kęstutis Kupšys. – Vartotojai pagrįstai kelia klausimą: jei Ūkio banko balanso problemos atsirado ne per dieną, kodėl LB nereagavo anksčiau? Dabar, gali būti, kad indėlininkų pinigus teks išmokėti iš visų Lietuvos mokesčių mokėtojų kišenės, ir, ko gero, dėl to vėl gali padidėti valstybės skola.“
LCKU vadovas prisimena, kad bankrutavus „Snorui“ Indėlių ir investicijų fondo suma buvo kelis šimtus kartų mažesnė, nei nutraukus dviejų kredito unijų veiklą. Anot jo, dabar svarstoma galimybė keisti fondo surinkimo arba mokėjimų tvarką, bet reakcija kiek vėlyva. „Arba sureaguojama tik tada, kai suklumpa mažesni rinkos dalyviai. Yra peno pamąstyti“,– svarsto jis.
Faktai: Finansų rinka
LB Priežiūros tarnyba, įvertinusi kredito unijos „Vilniaus kreditas“ inspektavimo rezultatus, ją įspėjo ir įpareigojo iki 2013 m. gegužės 31 d. pašalinti nurodytus teisės aktų pažeidimus ir veiklos trūkumus. Unijai nurodyta šiais metais dažniau nei įprastai teikti LB Priežiūros tarnybai ataskaitas, susijusias su paskolomis
Neaudituotų ataskaitų duomenimis, pernai 52 kredito unijos uždirbo 10,3 mln. litų pelno, tačiau 25 kredito unijos dirbo nuostolingai ir patyrė 65,4 mln. litų nuostolį. Bendras kredito unijų metų veiklos rezultatas – 55,1 mln. litų nuostolis
LB duomenimis, laikinai sustabdžius Ūkio banko veiklą, indėlių visoje bankų sistemoje per dieną padaugėjo 60 mln. litų
