Šį klausimą kelti ir jį svarstyti paskatino įsteigimas prieš porą savaičių dviejų naujų ir, bent man, keistų ir netikėtų politinių partijų: žemaičių tautinės ir pramogininkų Lietuvos prisikėlimo, kurią aš pavadinau juokdariais. Aišku, abiejų tikslas per rudenį įvyksiančius rinkimus patekti į Seimą. Bet ką jos tenai darys? Žemaičius gal ir būtų galima suvokti. Pvz., partijos kaip tikslo puoselėti žemaitišką tautybę, o atsparos prieš per visokias pilietines grupuotes brukamą lietuvių tautą naikinantį kosmopolitizmą tikrai reikia. Bet pramogininkai? Jau ir jie patys supranta nežinosią, ką Seime veikti, todėl ir ketina per jų vardais išgarsintus sąrašus laimėtas vietas atiduoti jų atsivilktoms sąrašinėms „uodegoms“. Bet kas čia per žaidimas? Lietuvos Seimu? Pačia vyriausia ir turinčia būti oriausia valstybės įstaiga? Ar tokių seimūnų mes šioje įstaigoje norim?
Tačiau čia vėl kyla klausimas: kas tie mes? Jeigu mes esame dabar jau iki 38 pagausėjusių Lietuvos politinių partijų nariai, galime norėti ir su tuo noru gal ką nors laimėti. Bet jeigu tik eiliniai – irgi nedaug. Tačiau likusiųjų 98 nuošimčių Lietuvos piliečių, juk partijoms priklauso vos du jų nuošimčiai, norai nereiškia nieko. Kandidatus į Lietuvos Seimą parenka partijos, ir tai ne visi jų nariai, bet tik tų dviejų nuošimčių vadovai partijų valdybų posėdžiuose Vilniuje. Nors vėliau jie ir leidžia parinktuosius suvažiavusiems partijų skyrių atstovams neva patvirtinti, bet iš tikrųjų tie atstovai yra irgi tik vyriausiųjų antspaudas. Lygiai taip pat, kaip anais „gerais“ tarybiniais laikais, kurių daugelis dar ir dabar tikruoju vardu vadinti nedrįsta. Jiems okupacijos irgi nebuvo. Tad prieš tolimesnį šio klausimo svarstymą dar kartą įsidėmėkime: bent jau 98 nuošimčiai Lietuvos piliečių kandidatų į Seimą parinkime ne tik nedalyvauja, bet nė kokios įtakos neturi. Mažai jos turi ir tų dviejų nuošimčių partinių eiliniai. Kandidatus mums parenka tik partijų vadovybės, ir dar būdinga, kad pagal savaip susikirptus vidinės savitvarkos dėsnius – dauguma jų visada lieka tos pačios, amžinos. Tad ar bereikia aiškinti valdžios rinkimų skirtumą tarp prievartinės okupacijos ir nepriklausomybinės laisvės laikų. Jo nėra. Kaip anais, taip ir šiais laikais rinktinų į Seimą kandidatų sąrašą piliečiui pateikia partijos vadovas. Rink ir norėk. Ir balsuodamas ne atsirink, bet balsuok už visą sąrašą, net nežinodamas, kuri siūloma kandidatė yra melžėja, o kuris – teisės mokslų daktaras. Ne, nei tokių rinkimų, nei jais išrinkto Seimo nenoriu. Ir turbūt ne aš vienas. Tuo labiau, kad tokiu pačiu partinių vadovų sprendimu tie patys sąrašiniai paskirstomi ir po vienmandates apygardas. Todėl šį rudenį šalia sąrašo iš miego Lietuvą kels dar 71 juokdarys – vienas kiekvienoje rinkiminėje apygardoje, sako Prisikėlimo partijos steigėjai.
Lietuvos Konstitucijos 67 straipsnis Seimui numato 20 atskirų pareigybių. Seimas leidžia įstatymus. Kiekvienas pradžiamokslis žino, kad šiam uždaviniui atlikti reikia ne „Mango“ merginų ar politikus bei visuomenės veikėjus pašiepiančios televizijos laidos „Uogos, žinios ir orai“ nuogybes viešinančių kūrėjų, bet gerai išsimokslinusių ir patyrusių teisininkų, o šalia jų – dar ir Vakarų kalbų žinovų, apie jų vykdymą nutuokiančių vadybininkų, administratorių, organizatorių. Tokių pat patyrusių profesionalų reikia ir svarstyti bei priimti Konstitucijos pataisoms ir be to – nusimanymo, orumo, politinio bešališkumo ir ypač atsakingumo svarstant pasiūlytas kandidatūras ir skiriant Konstitucinio Teismo, Aukščiausiojo Teismo teisėjus bei šių teismų pirmininkus. Ar gerų ekonomistų bei finansų srities žinovų nereikia svarstant vyriausybės pateiktą biudžetą, ir vadybininkų, administratorių, kontrolierių, kuriant jo vykdymo priežiūros sąrangą? Taip pat ir nustatant valstybės mokesčių, bankų politiką. O ar tokių pačių vadybininkų, organizatorių, administratorių nereikia kuriant naujas valstybines įstaigas, net ministerijas ir jų vadovus? Turbūt dėl šių žinovų stokos Lietuvoje tebėra nevykusi sovietinės respublikos administracinė sąranga. Ar gali Seimas apsieiti be tarptautinės teisės žinovų, politikų, diplomatų, gerai svetimas kalbas mokančių derybininkų, tvirtinant Lietuvos su svetimom valstybėm sudarytas sutartis, beje, ir kuriant užsienio politiką prezidentui ir užsienio reikalų ministrui vykdyti. Pridėkim dar mokslo – švietimo sritį, kur ypač reikalingi geri pedagogai, ypač jaunimo švietėjai – auklėtojai; sveikatos apsaugos, gamtos apsaugos, teisinės sąrangos Seimo kuriamais įstatymais reguliuojamas sritis – turėsim jau apypilnį vaizdą apie Seimo uždavinius ir bent nuovoką, kokių pareigūnų čia reikia. Ar dabar per užsimojusios visos Lietuvos vardu skardentis juokdarių partijos sąrašus piliečiai gali juos išsirinkti? Nebūkim visi juokdariai.
Šalia to, be išsimokslinimo Lietuvos Seimo narys, atstovaujantis jame ir daliai, tiksliai – šimtas keturiasdešimt pirmajai, visuomenės šioje vyriausiojoje valstybės įstaigoje, turi būti orus, doras, sąžiningas, teisingas, uoliai pareigingas piliečiams tarnaujančio valstybės pareigūno, ne aštuonis, bet bent 80 nuošimčių jų pasitikėjimą turintis pavyzdys. Ar tokį galima išrinkti, sakykim, ne juokdarių, bet kitų partijų sąrašais?
Aštuoniolika nepriklausomybės metų parodė, kad ne. Politinėmis, partinėmis, verslinėmis, asmeninėmis, net ir šeimyninėmis draugystėmis sudarytais sąrašais iki šiol renkamas Seimas parodė, kad daugiausia iš piliečių išspausti jis tegalėjo tik 20 nuošimčių pasitikėjimo.
Tad ar tikrai tik tokių seimų mes tenorime?
Ne.
Ar galim išsirinkti geresnius?
Taip.
Kai bus sudarytos sąlygos visiems piliečiams lygiomis teisėmis dalyvauti kandidatų parinkime ir balsuoti tik tiesiogiai už asmenis vienmandatėse apygardose.
