Muammaro Gaddafio mirtis padėjo tašką aštuonis mėnesius trukusiuose neramumuose. Kol sukilėliai, naujoji Libijos vyriausybė ir NATO švenčia, ant jų pergalės krenta tamsus aukų skaičiaus ir pralieto kraujo šėšėlis.
Kol kas apimti euforijos libiai plūsta į Tripolio, Bengazio ir kitų miestų gatves, tačiau ateityje visą tautą persekios už pergalę sumokėtos kainos padariniai, praneša RT.
Nors tikslių duomenų apie aukas nėra, rugsėjį naujosios Libijos vyriausybės sveikatos ministras pranešė, kad per pirmuosiu šešis karo mėnesius mažiausiai 30 000 žmoniu žuvo ir 50 000 buvo sužeista.
Be aukų pareikalavusių susirėmimų tarp Gaddafiui lojalių pajėgų ir sukilėlių, už neretai daug aukų pareikalavusius oro smūgius kritikos susilaukė ir NATO, kurie pagal Jungtinių Tautų rezoliuciją turėjo apsaugoti Libijos civilius.
Pavyzdžiui, vienas iš tokių atvejų įvyko birželio 19 dieną, kai NATO bombos nepasiekė savo taikinio. Dėl to žuvo mažiausiai 9 civiliai. NATO pripažino savo kalte.
Iki birželio pabaigos dar trys atskiri NATO smūgiai visoje šalyje pasiglemžė 34 žmonių gyvybes.
Didžiausias panašus incidentas įvyko rugpjūčio 9 dieną. Vyriausybė pranešė, kad po NATO smūgio Majaro mieste žuvo 85 žmonės.
Po šios atakas aljanso vadovas Libijoje leitenantas Charlesas Bouchardas teigė: „Aš galiu patikinti, kad ten nebuvo 85 civilių aukų, tačiau negaliu patikinti, kad jų nebuvo iš viso.“
Pokalbio su Reuters rugsėjo 19 dieną, M. Gaddafio atstovas spaudai M. Ibrahimas teigė, kad per pastarąsias 17 dienų daugiau nei 2000 žmonių žuvo po NATO smūgių. Nors tokia informacija gali būti kiek perdėta, pastarosiomios dienomis prieš pat Sirto užėmimą intensyviose kovose galėjo žūti išties daugybė žmonių. Teigiama, kad po Sirto kritimo mieste liko gulėti daugybė lavonų.
Tačiau, kaip ir buvo minėta, tikslių duomenų kol kas nėra. Dar labiau tikėtina, kad jų nebus apskritai, ir pasaulis niekada nesužinos tikrojo Libijos karo paveikslo.
Svarbu pažymėti tai, kad valstybė, kuris prieš karą turėjo išties aukštą pragyvenimo lygį ir gyvenimo standartus, dabar yra ant humanitarinės krizės prarajos. Kai kurie ekspertai teigia, kad šis karas sugrąžino Libiją į akmens amžių: „Jie turėjo nemokamą mokslą, nemokamą sveikatos apsaugą, galėjo studijuoti užsienyje. Kai susituokdavo, jie gaudavo piniginės dotacijas. Jiems pavydėjo daugelio Afrikos valstybių gyventojai. Dabar, po NATO karinės intervencijos šalies infrastruktūra yra sugrąžinama į akmens amžių. Visas Libijos turėtas turtas dabar veikiausiai bus pasiglemžtas Vakarų korporacijų.“
