Iki sausio šešioliktosios visada maniau, kad ji – riaušininkai. O dabar tai – jau visiškai rimtas klausimas. Duok Dieve, kad toks klausimas būtų kilęs tik man vienam. Ir atsakymas gal galėtų paaiškėti Andriui Kubiliui įvykdžius savo pažadą visu griežtumu riaušių kaltininkus nubausti. Bet vargu ar taip bus? Kaip premjeras tuos kaltininkus suras? Jau ir iki šiol dėl valstybės bėdų visuomet kalti būdavo visi į jas įsivėlę, kol, vieniems į kitus pirštais badant, „paaiškėdavo“, kad niekas, tačiau šiuo atveju padėtis žymiai sudėtingesnė. Stumdosi jau pačios viršūnės.
„Pagal gaunamas pirmutines žinias, vienas pagrindinių neramumų pradininkų yra į Seimą neišrinktos partijos „Frontas“ vadovas, Vilniaus miesto tarybos narys Algirdas Paleckis“, – dar riaušėms tebevykstant viešai pareiškė premjeras.
„Už tokį šmeižtą Andrių Kubilių paduosime į teismą. Aš kaip tik ėjau į minią, nebijodamas tų lekiančių akmenų ir per garsiakalbį sakiau – žmonės, baikit“, – po riaušių sušauktoje spaudos konferencijoje piktai į Kubiliaus kaltinimą atsiliepė Paleckis.
Iki sekmadienio policija buvo sulaikiusi 151 riaušininką. 119 jų paleido tuojau pat. Sekmadienį sušauktai teisėjų tarybai įvykį tyrę prokurorai įteikė 19-kos kaltinamųjų sąrašą. Keturiems priskirtų kaltinimų teisėjai nepripažino pagrįstais, o penkiolika apkaltintųjų, iš kurių pusė nepilnamečių, tolimesniam tardymui uždarė į areštinę nuo 7 iki 30 parų. Nepilnamečius į areštinę? Negi ir jie ir gali būti pagrindiniai riaušių kėlėjai?
„Aišku, ne. Jais tik pasinaudojo valstybei priešiškos jėgos. Tai faktas. Bet iš tikrųjų didžiausia atsakomybė vis tiek tenka valdžiai, kuriai trūko sugebėjimų bendrauti su visuomene“, – teigia Pilietinės visuomenės instituto direktorius Darius Kuolys. „Lietuvos politinės viršūnės nemoka kalbėtis su visuomene“, – sako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politinių mokslų instituto direktorius Raimondas Lopata.
„Aiškiai matėme, kad už tų, kurie kėlė riaušes, jautėsi tvirtas organizacinis stuburas, labai panašus į tą, kurį jausdavom prieš aštuoniolika metų „Jedinstvo“ siautėjimo laikais. Matėme kurstymus tinklapiuose, matėme organizuotai suvežtus žmones šiandien, matome panašų riaušių kurstytojų braižą visose Baltijos valstybėse“, – jiems abiems šauna atgal Kubilius.
Va čia jau ir miške. Trijų žymių Lietuvos žmonių trys skirtingos nuomonės. Kuolys – riaušes kėlė valstybei priešiškos Maskvai palankios vietinės jėgos, Lopata – jos kilo dėl Lietuvai vadovaujančių politikų nemokėjimo elgtis su visuomene, o Kubilius „Jedinstvo“ pirštu jau duria į Maskvą. Bet kur joms visoms bent kiek pagrįsta atrama?
„Daviau pavedimą specialioms tarnyboms visus kurstytojus išaiškinti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn“, – pagaliau trenkia sprendimą valstybės premjeras, lyg ir užtikrindamas, kad tokiu būdu pagaliau bus pasiektas šio tamsaus urvo dugnas. Žinoma, jeigu jis dar kur nors giliau nenukris. Bet kam tada šokti ir grūsti į kalėjimą aiškiai suviliotus ir sukurstytus paauglius? Ar Lietuvos teisėsauga jau nebeturi žmoniškesnio kelio jiems iškvosti? Kai jų nubaudimas iš tikrųjų valstybei visiškai nieko nereikš, tik jų sielose paliks didelį randą visam gyvenimui. Ir iš viso, ar į tokią bedugnę prarają valstybei buvo būtina kristi? Ar tikrai nebuvo galima elgtis kitaip?
Suprantu ir iki tam tikro laipsnio pritariu nuomonei, jog valdžia yra atitrūkusi nuo žmonių, tačiau bendravimas tarp valdžios ir visuomenės jokiu būdu negali būti išreiškiamas automobilių vartymu, langų daužymu ar tokiais veiksmais, kokie vyko čia, Seime, sakė į vyksmo aptarimą įsijungęs Adamkus, neatmesdamas prielaidos, kad tai gali būti Talino ir Rygos vyksmų tąsa, organizuota iš išorės. „Tai kelia tam tikro rūpesčio ir tam tikrų minčių, nors aš tikiuosi, kad klystu“, – dar pridėjo Adamkus.
Būtų gerai, kad klystum, gerb. Prezidente, ir visiems būtų ramiau. Tačiau kažin, kažin? Negi čia tikrai Lietuvos valdžios bendravimas su visuomene? Naftą į Mažeikius tiekiančio vamzdžio „Družba“ uždarymas, bronzinis sovietų karys Estijoje, karas Gruzijoje, riaušės Rygoje, dujų tiekimo sustabdymas Ukrainai, Bulgarijai ir didelei daliai Rytų Europos, dabar vėl ypač keistai suregztos riaušės Vilniuje – tai pavyzdžiai, kurie Kubiliaus piršto dūrį į Maskvą akivaizdžiai palaiko. Ir tikriausiai čia dar ne viskas.
Pirmiausia – pati demonstracija. Kuriems galams jos reikėjo ruošėjoms profsąjungoms? Net tik paviršiumi jų reikalavimus valdžiai perbėgus, matyti, kad bent pusę lengvai būtų buvę galima patenkinti derybininkams nė nesuprakaitavus. Sunkesnius klausimus būtų buvę galima atidėti. Ypač priimant dėmesin, kad valdžia – dar tik du mėnesiai pareigose. Kur tas jau įprastas 100 dienų nekliudomas įsibėgėjimo laikotarpis? Kodėl profsąjungų vadovai to nepaisė ir to laikotarpio nepanaudojo deryboms? Antra vertus, demonstracija buvo paskelbta ir valdžiai žinoma dvi savaitės prieš jos pradžią. Ar Kubilius jau nebeturėjo pusdienio laiko pats pasikviesti būsimus demonstrantus pasitarimo? Kas tam kliudė? Derėsimės su visais, išskyrus riaušininkus, dabar nuolat pabrėžia Kubilius. Puiku, bet kur, premjere, buvai prieš riaušes?
Ne viską padarėme laiku ir kokybiškai, nepavyko visos krizės naštos paskirstyti absoliučiai teisingai ir solidariai, apgailestauja ir savo nuodėmes pripažįsta jau net verkšlendamas premjeras. Neverk, bet pasakyk kodėl ir šok tų klaidų taisyti. O jų visgi daug. Ir mažesnes pajamas gaunančių nenaudai. Prieš paauglius už riaušes bausdamas, gal pirma apie tai pagalvok.
