Žinomas psichoanalitikas pateikia 5 priežastis, kodėl sunku pasikeisti.
Medicinos mokslų daktaras Edgar Levenson
Pasikeisti sunku mums visiems. Senaisiais į vyrus orientuotos, medicina paremtos klasikinės psichoanalizės laikais pacientai būdavo „patikrinami“. Daugybė šiandien sėkmingai gydomų žmonių būdavo pripažinti „netinkami analizei“. O jei gydymas neatnešdavo pageidaujamų rezultatų, kaltas likdavai tu ― nepakankama motyvacija ar neteisinga diagnozė. Ką gi, dabar viskas kitaip. Šiais laikais terminą „nepagydomas pacientas“ pakeitė „nepavykusi terapija“
Tai, jog šiandien pagrindinis dėmesys teikiamas raidos klausimams, ypač ankstyvoms traumoms ir emocinėms netektims, paskatino psichoanalitikus, lyg tėvus, prisiimti atsakomybę, jei jų pastangos jų „vaiko“ atžvilgiu nepasiteisina. Tai skamba teisingai, tačiau, man regis, tokiu būdu neįvertinama, kaip pats pacientas prisideda prie to, kad atsiduriama akligatvyje (o tam jis gali turėti savų priežasčių).
Kodėl žmogus galėtų atsisakyti geriausiais norais pagrįstos psichoanalitiko pagalbos? Galbūt taip elgiamasis ne vien iš užsispyrimo. Paaiškinsiu plačiau.
ĮTAKOS BAIMĖ. Yra tokia mintis, jog žmonės kreipiasi į specialistus todėl, jog jų neurozė neduoda norimų rezultatų ir pacientų siekis ― tai išspręsti. Nerimo kamuojama įsimylėjėlė, nuolat reikalaujanti iš savo partnerio meilės įrodymų, visai nenori išsiaiškinti, iš kur kyla tas nerimas, t.y. pakeisti savo elgesio ― ji nori, kad jos reikalavimai, kai baksnoja savo partnerį reikalaudama ją nuraminti, pasiektų savo tikslą.
Taigi, pirmasis žingsnis yra iš tiesų norėti pasikeisti. Dar svarbu norėti, kad psichoanalitikas jums padėtų. Žmogus linkęs atmesti kito žmogaus įtaką, kad ir kokiais geranoriškai ketinimais ji būtų pagrįsta ar tariamai tam asmeniui naudinga. Budistai turi posakį: „Jei kelyje sutikai Budą, užmušk jį!” Žmogus gina savo autonomiją. Pasiūlymas atsiduoti kito galiai (kas, būkime atviri, niekada nėra labai paprasta) ― rizikingas ir iššaukia pasipiktinimą.
Mano praktikoje buvę ir taip, kad vietoje įstrigusi terapija staiga pajudėjo į priekį tuomet, kai praradęs viltį pasidaviau. „Sunkūs“ pacientai dažnai pradeda gana šauniai bendradarbiauti, kai gydytojas liaujasi taip smarkiai stengęsis jiems pagelbėti. Tada tampa akivaizdu, kad sėkmė daug labiau priklauso nuo to, ar paciento norai išpildomi, o ne nuo gydyto magiškų galių
BEJĖGIŠKUMO BAIMĖ: privalu prisiminti, kad neurozė, kad ir kokia baisi būtų, visada geriau nei kas nors kita. Neurotiški veiksmai, kad ir kokį diskomfortą sukeltų, iš dalies yra veiksmingi. Jų baigtis dažnai nuspėjama, nors ir tikrai ne tokia, kokios norėta. Tarkim, jei bijote būti nemylimas ar atstumtas, patogus sprendimas būtų visų šalintis, nes rezultatas aiškus. Niekas jūsų nemėgsta. Bet bent jau žinote kodėl!
PAŠALINIMO BAIMĖ: be abejonės, seniausia ir paklausiausia socialinio nerimo rūšys yra baimė būti pašalintam iš genties. Ekskomunikacija visomis savo formomis ― šeima, Bažnyčia, visuomenė ― yra stiprus stimulas paklūsti grupei. Kuo labiau pacientė nutolsta nuo šeimos, tuo dažniau ją ima nerimas dėl atstūmimo. Gydytojas stovi kitoje barikadų, supančių šeimą, pusėje: pašalinė! Pavojaus signalas turėtų įsijungti, jei gydytojas pradeda užjausti nepatenkintą pacientę, besiskundžiančią savo šeima. Taip, gal ką kankina negatyvūs jausmai savo šeimos atžvilgiu, tačiau kartu ji ir trokšta toliau priklausyti savo šeimos narių grupei ― trokšta meilės ir prisirišimo.
BAIMĖ UŽAUGTI. Neurozė veikia lyg laiką stabdanti mašina: pacientas, it Piteris Penas, neranda savo kelio, bet lieka amžinai jaunas. Kartais, po pažangos terapijoje, pacientas akivaizdžiai susiduria su laiko klausimu: pradeda mąstyti apie senėjimo procesą ir pokyčius, fantazuoti apie mirtį ir laiko tekėjimą. Suaugusio žmogaus gyvenimas visgi turi savų trūkumų. Net jeigu vaikystė neurotiška, tam tikri dalykai tai kompensuoja, pirmiausiai saugumas, kurį suteikia gerai pažįstami dalykai. Dar daugiau ― išaugti iš vaikystės reiškia liautis siekus atsiteisti. Vaikystės stigmos yra kartu ir galingas priekaištas, kurį sunku atmesti, ir reikalavimas toliau kompensuoti skriaudas.
DŽIAUGSMAS GRIAUTI. Gal žmonės tiesiog mėgsta kenkti, viską gadinti. Ar aistra gali egzistuoti be rizikos? Jei neįvertinsime šio žmogaus impulso viską sugadinti, prisivirti košės, tai gali trukdyti iki galo suvokti įvairius žmogaus psichikos aspektus, nuo aistros iki priklausomybės. Tiek Froidas, tiek Dostojevskis yra pasakęs, kad galbūt žmonės nenori tiesiog būti laimingi. Žmogaus troškimuose esama iracionalios tamsios pusės, su kuria mes mieliau nesusidurtume akis į akį.
Psichoanalitikai užduoda sau klausimą: „Ką aš galiu pasakyti ar padaryti, kad paskatinčiau pokyčius?“ Aš siūlyčiau klausimą performuluoti taip: „Kodėl žmogus negali ar nenori priimti mano pastangų?“ Per gyvenimą esame ne kartą susidūrę su žmonėmis, kurie bandė mums daryti vienokią ar kitokią įtaką, ar tai buvo į gerą, ar ne. Dažnai tokius bandymus atmetam. Tačiau koks tikslas taip elgtis lankantis pas profesionalų psichoanalitiką?
Tikiu, kad psichoanalizė vis dar yra efektyviausia priemonė iš tiesų augti. Pamenate miegapelę iš „Alisos iš Stebuklų šalies“, kuris bandė taisyti savo laikrodį gausiai užtempdamas ant jo sviesto? Kai nepavyko, jis ilgesingai ištarė: „Bet tai buvo pats geriausias sviestas“.
Galbūt psichoanalizės efektyvumas priklauso ne nuo, ar taikoma „paties geriausio sviesto“ teorija, o nuo gydytojo sugebėjimo gerbti esminį paciento poreikį atrasti save kategoriškai atmetant geriausius specialisto ketinimus.
