Yra ir skeptiškų nuomonių. Šiaurės Korėja, tikėtina, gali turėti problemų su sėkmingu raketų paleidimu, jų valdymu, kovinės galvutės sutalpinimu ir kitų techninių kliūčių. Tačiau nepaisant viso to, jeigu Pchenjanas kol kas ir negali pasiekti Amerikos žemyno, tai netrukus jau galės. Tikėtina, kad rinktis, „susitaikymas ar kova“, teks daug greičiau, negu planuota, rašoma „The National Interest“.
Šiaurės Korėjos rizika
Smogti Šiaurės Korėjai būtų neįtikėtinai rizikinga, tuo labiau, kad JAV yra išmokusios gyventi su kitomis, „raketizuotomis“ valstybėmis. Rusija, Kinija ir Pakistanas yra jėgos, kurios Vašingtonas tikrai norėtų, kad nebūtų branduolinėmis. Tačiau JAV prie to prisitaikė. Visos iš šių trijų, įskaitant Pakistaną, prižiūri savo ginkluotę gana atsargiai. Kol kas nėra buvę nė vieno atveju, dėl kurių daugelis baiminasi, tokių kaip netyčinis raketos paleidimas ar patekimas į teroristų rankas. Visos valstybės, rodosi, mato savo branduolinius ginklus kaip gynybos ar atgrasymo priemones. Iš esmės, puolamasis branduolinio ginklo potencialas yra gerokai suvaržytas. Jis galėtų sunaikinti priešą, tačiau tokio prieš užkariavimas būtų beprasmis – kas norėtų perimti išmirusias žemes? Be to, branduolinis puolimas turėtų iššaukti branduolinį atsaką puolėjui, tokiu atveju bet koks tokio karo privalumas kainuotų itin brangiai – tavo paties tėvynės branduolinį sunaikinimą.
Šią logiką taip pat galima pritaikyti ir Šiaurės Korėjai. Vadovaujantis pačiu blogiausiu scenarijumi, kuriame Pchenjanas panaudoja branduolinį ginklą prieš Seulą, Pietų sugriovimai būtų tokie milžiniški, kad kiltų klausimas, kam Šiaurės Korėjai taip daryti, jeigu ji tikisi okupuoti Korėjos pusiasalį. Dėl šios teritorijos kalnuotumo, tik nedidelė dalis Pietų Korėjos yra tinkama lengvai apgyvendinti didelį skaičių žmonių. Beveik 75 proc. šalies populiacijos gyvena 30 proc. žemės ploto. Šios nedidelės erdvės – daugiausiai pietiečių didieji miestai – būtų šiauriečių branduolinio ginklo taikiniais, jeigu jau kiltų toks karas. Jeigu Šiaurės Korėja laimėtų tą konfliktą, tai jai reiktų „įsisavinti“ radiacijos apimtą, sunaikintą gyvenamąją zoną ir menkai panaudojamus kalnynus. Kokia būtų tokios pergalės prasmė?
Panašiai būtų, jeigu šiauriečiai nuspręstų panaudoti branduolinį ginklą prieš JAV ar Japoniją. Pietų Korėja ir Japonija yra patikimos JAV sąjungininkės jau daugelį dešimtmečių. Šie santykiai yra JAV tvirtų karinių sąjungų pagrindas. Gynybos ministrai pateikė nesuskaičiuojamą kiekį pažadų saugoti Seulą ir Tokiją. Taigi amerikiečių branduolinis atsakas faktiškai garantuotai sektų bet kokį šiauriečių branduolinį išpuolį. Šiaurės Korėja galėtų okupuoti apokaliptinę dykynę Pietų Korėjoje, tuo pačiu sulaukdama galingo branduolinio smūgio savo namuose – tokio stiprumo, kad režimas gali ir neatlaikyti prasidėjus masiniam chaosui po amerikiečių bombardavimų.
Ir jeigu dar tai nebūtų pakankama, galima dar įsivaizduoti, kad Kinija užpultų Pchenjaną, jeigu šis barbariškai panaudotų branduolinį ginklą. Kinija gali toleruoti Pchenjano branduolinį ginklavimąsi, tačiau sunku įsivaizduoti, kad Pekinas toleruotų Šiaurės Korėjos bandymus panaudoti tokį ginklą, kad pradėtų karą. Pekinas puikiai supranta, kad Kinija galėtų laisvai tapti kitu taikiniu. Todėl lengva prognozuoti, kad JAV ir Kinija galėtų suvienyti jėgas, jeigu Šiaurės Korėja pirmoji panaudotų branduolinį ginklą.
Šiaurės Korėja neišvengs kitų branduolinių valstybių jau išbandytų spąstų
Kai kurie baiminasi, kad Šiaurės Korėja gali „perduoti“ ginklą teroristų grupuotei, tačiau kol kas nė viena valstybė to nėra padariusi. Kiti mano, kad branduolinis ginklas gali tapti įrankiu reketuoti Pietų Korėją. Tačiau tol, kol pietiečiai išlieka JAV sąjungininkais, nėra aišku, kuo remiantis Šiaurės Korėja galėtų sėkmingai spausti savo kaimynę. Pchenjano įgytas branduolinis ginklas yra labiau „žaidimo“ perkėlimas į aukštesnį lygį, negu ginklas prieš Pietų Korėją.
Jeigu trumpai, tai Šiaurės Korėjos galimas branduolinio arsenalo panaudojimas yra labai abejotinas. Jis tinka kitų branduolinių šalių tipui – puikus kai reikia užtikrinti šalies suverenumą ir nacionalinę gynybą, puikus užtikrinant valstybės prestižą, tačiau itin rizikingas naudojant puolime. Kol kas nematyti galimybės, kad Šiaurės Korėja galėtų lengvai išspręsti problemą, kurią sprendžia ir visos kitos branduolinės šalys – paprasčiausiai nėra būdo panaudoti šiuos ginklus, kuris nesulauktų staigaus ir galingo atsako.
Taigi taip, Šiaurės Korėjos branduoliniai ginklai yra neraminantys, netgi gąsdinantys. Tačiau branduolinis ginklas nebuvo iki šiol panaudotas (išskyrus II-ąją pasaulinį), ir yra mažai tikimybių, kad Šiaurės Korėja pajėgtų išvengti šio „nepanaudojimo“ spąstų, kuriuose atsidūrė kitos branduolinės valstybės. Šie ginklai yra beveik visiškai užtikrintai gynybiniai ir atgrasantys, todėl atsakyti į tai mes turėtume priešraketinė gynyba. Tai, o ne antskrydžiai ir galimas karas visoje Azijoje, yra perspektyvus kelias.
Robertas Kelly yra Pusano nacionalinio universiteto politikos mokslų departamento tarptautinių santykių profesorius.
