Likus vos porai dienų iki Prancūzijos referendumo dėl Europos Sąjungos Konstitucijos, eurobiurokratų kinkos Briuselyje vis labiau dreba. Ketvirtadienį paskelbta nuomonių apklausa - jau dešimta Konstitucijos priešininkų naudai, ir jei prancūzai sekmadienį iš tiesų pasakys Konstitucijai „ne“, ES prognozuojamas rimtas paralyžius.
Politikai yra sakę, kad jokio atsarginio varianto sutarties atmetimo atveju nėra, o paskutinę agitacijos dieną iš Briuselio pasirodė pranešimų, kad šalys pasakiusios konstitucijai „ne“, turės šito savęs paklausti dar kartą. Kol kas niekas negali aiškiai pasakyti, kokie bus neigiamo atsakymo padariniai. Tačiau prancūzai turi daugybę argumentų, kodėl naujoji Europos Sąjunga jiems nepatinka.
Vieši debatai suskaldė net šeimas
Paskutinę viešų diskusijų savaitę Prancūzija tiesiog kaito. Plakatais mojuojantys demonstrantai gatvėse ir į liaudį išėjęs užsienio reikalų ministras, bediskutuojantis su Paryžiaus kavinių lankytojais. Taip pat skausmas prezidento Jaques’o Chiraco (Žako Širako)veide, kai jis per televiziją kreipėsi į tautą ketvirtadienio vakarą.
„Šitas sprendimas pranoksta tradicinius politinius susiskirstymus. Mes nekalbame apie kairę ar dešinę, taip ar ne, už ar prieš valdžią, mes kalbame apie vaikų ateitį, šalies ateitį ir Europos ateitį. Atmesdami Konstituciją pasakysite „ne“ Europai ir pradėsite susiskaldymo, abejonių ir netikrumo etapą. Neturėkite iliuzijų, kad Europa pasiūlys kitą variantą. Kito varianto nėra“, -sakė jis.
Paryžietės Marie Baron (Mari Baron) teigimu, tokių politizuotų diskusijų, supykdžiusių net šeimos narius ši šalis neprisimena.
„Žmonių nuomonės skiriasi ir diskutuojama labai aršiai. Kaip niekad karštos diskusijos verda net šeimose, draugų kompanijose ir darbe. Abi pusės stengiasi įtikinti viena kitą savo teisumu, tvirtindamos, kad tai ne ta Europa, kurios jie nori, kad ji pernelyg liberali ir per mažai dėmesio skiria socialiniams klausimams. Prancūzai šiomis dienomis kaip niekad užsiėmę politika. Man pasisekė, kad šiaip jau skirtingos, šį kartą mano pažiūros sutapo su tėčio“, - pasakojo jauna prancūzė.
Abiejų - tiek antradienį, tiek ketvirtadienį paskelbtų apklausų rezultatai byloja tą patį. Prancūzai sekmadienį greičiausiai tars „ne“ Europos Sąjungos vadų palaimintai Konstitucijai. Tokios nuomonės laikosi 54 proc. apklaustųjų.
Ne tokios Europos norėjo
Nuomonių tyrimo instituto CSA Paryžiuje direktorius prof. Roland‘as Cayrolas (Rolanas Keirolas) sako, kad konstitucijos šalininkai turi išties labai mažai šansų. Taigi panašu, kad prieš porą mėnesių išsigandusių, kad vidaus politikos problemos neigiamai paveiks referendumo rezultatus, politikų baimės taps realybe.
„Didžioji psichologinė Prancūzijos drama prasidėjo kovą. Tuomet šalyje buvo labai daug su Europos Sąjunga nesusijusių demonstracijų dėl nedarbo ir kitų klausimų. Vieną vakarą premjeras Jeanas Pierre‘as Raffarinas (Žanas Pjeras Referenas) išreiškė susirūpinimą, kad tai gali neigiamai paveikti balsavimą dėl ES Konstitucijos ir pakvietė visuomenines įmones ir organizacijas diskusijai. Daugelis žmonių tuomet pajuto, kad valdžia jiems įdavė į rankas galingą ginklą - teisę pasakyti „ne“.
Prancūziškų neiginių sąrašas ilgas. „Ne“ pažadų išspręsti problemas netesėjusiam J. Chiracui, „ne“ tolesnei ES plėtrai, „ne“ Turkijos narystei, „ne“ kraštutiniam kapitalizmui, „ne“ globalizacijai ir taip vardyti būtų galima dar ilgai. Pasak prof. R. Cayrolo, suplakti vidaus ir užsienio politiką į viena juos paskatino baimė dėl ateities.
„Prancūzai visuotinai sutaria, kad jų ateitis yra Europa. Žmonės dar prisimena taip sakant prezidentą Francois Miterrand‘ą (Fransua Miteraną): mūsų ateitis yra Europoje. Bet kas yra ateitis? Tai dabartinių tendencijų tąsa. O tos tendencijos - tai nedarbas, verslo perkėlimas į Rytų Europą, jaunų žmonių darbo problemos. Taigi nemažai tarnautojų ir valdininkų bijo, kad ateitis šaliai žada dar blogesnę padėtį, nei ji yra dabar. Ypač prancūzai yra nepatenkinti Rytų kaimynėmis, kurioms naudinga būti tuo, ką mes čia vadiname socialiniu dempingu - pigios darbo jėgos ir paslaugų erdve.“
Prie visų šių tautiečių baimių liberalių pažiūrų ES Konstitucijos ekspertas Philippe‘as Morkau-Defarges‘as (Filipas Moro-Defaržas) priduria, kad ne tokios Europos jie norėjo.
„Pirmas argumentas yra, kad dabartinė Europa yra ne jų. ES yra nutolusi nuo žmonių, ji palaiko kapitalizmą, o jie tokios sąjungos nenori. Tai gal ir primityvus argumentas, bet atmesdami Konstituciją jie priešinasi globalizacijai ir konkurencijai su išoriniu pasauliu. Daug prancūzų bijo globalizacijos. Jie jaučia, kad ši Konstitucija prisidės prie globalizacijos. Jie nelabai skiria globalizaciją ir vadinamąja europietizaciją - daugeliui tai yra vienas ir tas pats.“
Priešininkai taip pat susiskaldę
Konstitucijos priešininkų gretos labai įvairios nuo komunistų iki dalies socialistų ir žaliųjų, kraštutinių dešiniųjų iki profesinių sąjungų, feminisčių bei antiglobalistų. Kitoje barikadų pusėje lieka valdantieji su prezidentu priešaky, socialistai, jaunimas, verslo lyderiai, Bažnyčia ir didžioji dalis žiniasklaidos.
„Yra labai aiškus pasidalijimas tarp socialinių klasių. Trys ketvirtadaliai valdininkų ir du trečdaliai tarnautojų pasisako prieš, taip pat dauguma ūkininkų ir amatininkų. Prie jų dar pridėkime daugumą Prancūzijos moterų, kurios ypač susirūpinusios dėl neaiškios savo vaikų padėties“, - vardija prof. R. Cayrolas.
„Pasisakančiųjų už Konstituciją stovykloje - išsilavinę, atsakingus postus užimantieji, taip pat labai jauni - 18-25 metų žmonės, ir įžengę į septintą dešimtį. Taigi teigiamai nusiteikę yra tie, kurie atviri pokyčiams ir palankiai vertina galimybę keliauti, jei reikia net dirbti užsienyje, ir vyresnieji - tie, kurie tik nori taikos, ir yra įsitikinę, kad Europos Sąjunga tai gali duoti.“
Patys Konstitucijos priešininkai yra pasidaliję į stovyklas. Euroskeptikai nuogąstauja, kad ji pražudys tautinį identitetą, kad dar plačiau atveria duris liberalioms anglosaksiškoms ekonomikos idėjoms, žlugdo socialinį modelį, kuris užtikrina valstybės paramą verslui, bedarbiams, švietimui ir pensininkams.
Įdomu tai, kad Konstitucijos šalininkai, kaip ir į tautą antradienį išėjęs Prancūzijos užsienio reikalų ministras Michelis Barnier (Mišelis Barinjė), sako, kad būtent tai ir žadama Konstitucijoje.
„Ši Konstitucija tik pagerina dabartinę situaciją. Ji nereiškia jokio žingsnio atgal. Joje numatyta daugiau socialinių paslaugų, demokratijos ir visuomenės saugumo garantijų, o politikos lygmenyje - užsienio politikos patobulinimų. Kodėl reiktų nepriimti šio progreso? Kodėl mes turėtume tenkintis esama sutartimi, jei turime galimybę ją pagerinti?“ - klausė jis
Kodėl šalininkai pralaimi?
Prancūzijos radijo žurnalisto Quentino Dickinsono (Kventino Dikinsono) nuomone, prancūzų skepsis labai gerai parodo silpnąsias dabartinės tvarkos spragas, kurias padėtų užpildyti naujoji Konstitucija.
„Situacija ES pasiekė ribą, kai tolesnės plėtros nebeįmanoma įsivaizduoti be pokyčių institucijose. Europos Sąjunga yra tiesiog per didelė ir nebesuvaldoma. Kita priežastis yra tai, ką galima pavadinti demokratijos deficitu. Tai atotrūkis tarp ir visuomenės ir institucijų, kurioms jau pusę amžiaus vadovauja beveidžiai biurokratai ir tai įrodo mąžtantis žmonių domėjimasis ES reikalais tiek senose, tiek naujose narėse.“
Tačiau racionaliai skambantys argumentai prancūzų neveikia. Apžvalgininkai svarsto, kad garsiai šaukiančių priešininkų pranašumą galėjo nulemti prastai organizuota, pavėluota ir šalta Konstitucijos palaikymo kampanija, nepajėgusi įtikinamai išaiškinti, kam jos reikia. Nemaža dalis prancūzų nepajėgė suprasti į pašto dėžutes jiems įmesto teksto, tačiau prof. R. Cayrolo teigimu, pasipiktino supratę, kad Briuselis neturi vadinamojo atsarginio „plano B“.
„Tačiau viena žmonėms labai aišku ir tam jie nepritaria: neigiamo atsakymo atveju, nėra numatyta galimybė konstitucijos persvarstyti. Žmonės sako: jei jau taip, tai ko J. Chiracas klausia mūsų nuomonės? Jei mūsų „ne“ sukeltų krizę ir chaosą Sąjungoje, vadinasi, mes neturim teisės pasakyti „ne“? Mūsų balsas nieko nereiškia? Jiems tai atrodo sutartis labai arogantiškų, iš anksto susitarusių žmonių, kurie nenori tartis su visuomene“, - aiškina jis.
O to plano, regis, išties nėra. Kad dokumentas įsigaliotų, reikia, kad jį ratifikuotų visos šalys narės. Briuselis baiminasi, kad prancūzų „ne“ gali paveikti po trijų dienų balsuojančius olandus, o dar vėliau danus, lenkus, čekus ir britus. Dėl to paskutinės diskusijų dienos išvakarėse prezidentas J. Chiracas dar kartą prašė nebalsuoti prieš valdžią, bet balsuoti už ateitį. Tačiau jau užsimenama apie jo politinės karjeros pabaigos pradžią. Taip pat įtakos ES kainą, kurią už demokratijos egzaminą Europai Prancūzija esą neišvengiamai turės sumokėti.
Parengė Vaida Pilibaitytė
„Naujienų žemėlapis“ transliuojamas Lietuvos radijo laidoje „Ryto garsai“ penktadieniais po 8.30 val.
www.lrt.lt
