Vieni retkarčiais, kiti – kaskart artinantis šventėms ūmai pajunta, kad džiaugsmas, užuot plūdęs į širdį kaip numato sezono scenarijus, traukiasi, jį negailestingai išstumia liūdesys. Vieniems šis liūdesys sukelia melancholijos ir savigraužos priepuolius, kitus paverčia sarkastiškais skeptikais, kuriems, atrodo, bet koks šventės priminimas sukelia dantų skausmą.
„Tiesiog nėra nuotaikos“ – anaiptol ne priežastis, o tik nenoras ieškoti tikrųjų blogos nuotaikos ištakų savyje. Kas vis dėlto dažniausiai priverčia mus liūdėti tada, kai visi aplinkui ragina linksmintis?
Laisvas laikas. Taip, per šventes laisvo laiko, bent jau laisvo nuo tiesioginio jūsų darbo, tikrai daugiau – sutrumpintos darbo valandos, šventiniai laisvadieniai, o ir prieš šventes bei po jų daugelyje kolektyvų priimta šiek tiek stumtelėti į šalį kasdienius darbus ir su kolegomis paminėti reikšmingą progą. Šis laisvesnis laikas šiek tiek atpalaiduoja ir... galvoje ima suktis mintys apie gyvenimą: kas vyko praeityje, kuo gyvenate dabar, kokių turite ateities planų ir ar jie nors šiek tiek gali būti realūs. Jei visose gyvenimo sferose viskas klostosi puikiai arba jei bent jau sėkmingai susitaikėte su esama padėtimi ir turite planą, kaip ją pataisyti – šventinės nuotaikos neturėtų užgožti niūrus susimąstymas. Tačiau jei jums įprasta bėgti nuo savęs, jei darbe stengiatės užsimiršti ir džiaugiatės galėdami negalvoti apie asmeninį gyvenimą, tada šventiniu periodu nuo šių minčių pabėgti tampa gerokai sunkiau – ir tai skaudina, liūdina, o neretai ir piktina.
Atskaitos taškas. Šventės daugumai žmonių – savotiškas atskaitos taškas, nuo kurio, atrodytų, prasideda naujas gyvenimo etapas. Per Kalėdas ir Naujuosius metus pasižadame uoliai taisyti pernykštes klaidas ir tikimės geresnių metų, per Velykas su siaubu suvokiame, kad nė pusės planų nepradėjome įgyvendinti ir vasarą pasitiksime su gerokai prastesniu gerų darbų sau bagažu, per gimtadienį, ypač jei tai – jubiliejus, neretai tenka apgailestauti, kad neįgyvendinome karščiausių troškimų, kad kažką darėme ne taip, ne visi mūsų sprendimai buvo tinkami. Palyginus savo svajones ir esamą padėtį akis bado didžiulė praraja tarp norų ir realybės.
Atmosfera. Šurmulys prieš šventes, pačios šventės ir galiausiai jų atgarsiai turėtų nuteikti džiaugsmui. Nuo pat vaikystės prieš kiekvienas šventes tikimės stebuklo – kad pagaliau sulauksime to, apie ką svajojame, kad problemos išsispręs savaime, tarsi sentimentaliame filme. Tiesą sakant, vaikystėje daugeliui žmonių kaip tik tokios ir būna šventės: juk tėvai ar mylintys seneliai nesunkiai sukuria tokius stebuklus, kaip išsvajotas žaislas po Kalėdų eglute ar vakarėlis staigmena gimtadienio proga. Tačiau mums užaugus didėja ir lūkesčiai. Stebuklas – jau nebe tik itin brangių batelių pora, bet ir troškimas, kad penkiaženklė skola bankui kaip nors sumažėtų, užklupusi liga imtų ir atsitrauktų, žmogus, kurio artumo trokštame, staiga atsakytų tuo pačiu ir t. t. O tokių stebuklų pasitaiko itin retai. Juolab visai nebūtinai jie nutinka kaip tik per šventes. Taigi pakilus nuo gausaus vaišių stalo, širdyje lieka tik kartėlis, nuoskauda ir... eilinį kartą prilipęs kaltės jausmas, kad ir vėl prisivalgėte per daug.
Tie, kuriems sekasi. Šventės – ne tik džiugūs susitikimai su draugais ir giminaičiais, bet ir... neišvengiami palyginimai. Jei jus staiga apsupa pakiliai, šventiškai nusiteikusių žmonių būrys, nesunku pasiduoti įspūdžiui, kad jų (giminaičių, kaimynų, kolegų) gyvenimas – laimingesnis, lengvesnis, jie nesipyksta tarpusavyje, jų nekamuoja sudėtingos problemos. O kaip šioje džiaugsmingoje atmosferoje atrodote jūs? Jei esate linkę bent šiek tiek save nuvertinti, per šventes ši tendencija dar labiau sustiprėja. Liaujatės kritiškai vertinę jus supančių žmonių „fasadą“, nesigilinate, kas už jo slypi, o mintyse vėl ir vėl sukate priekaištų sau dešimtuką.
Vienatvė. Šventės gali tapti savotišku lakmuso popierėliu, kiek esate reikalingi kitiems žmonėms. Net jei realiai to neįsisąmoninate, jei jaučiate šventinį liūdesį – veikiausiai mintyse vėl dėliojate pliusus ir minusus savo artimiesiems: „Tas pasveikino, anas – ne, tas atėjo su dovanomis, anas – be, o va šitas tai tikrai galėjo bent jau paskambinti...“ Visa tai nėra paprasčiausias išskaičiavimas – tai savotiškas termometras, kuriuo pasitikrinate, kiek esate svarbūs kitiems. Ir jei šio termometro stulpelis rodo jūsų ir jums brangių žmonių tarpusavio santykių atšalimą – liūdesys ir nusivylimas vėl ištiesia klastingus čiuptuvus.
Kaip išvengti šventinės depresijos?
* Užsiimkite mėgstamu darbu. Laisvadienius išnaudokite veiklai, kuri jums iš tiesų įdomi. Tai paskatins pozityvias mintis ir išvaduos nuo desperatiško liūdesio.
* Būkite gryname ore. Pasivaikščiojimas po šventėms pasipuošusį miestą, kiemo dekoravimas šventiniais suvenyrais – visa tai veikla, kuri išgins jus iš namų, leis ilgiau pabūti gryname ore. O grynas oras pakelia organizmo tonusą, kartu su juo – ir nuotaiką.
* Padėkite. Pasak psichologų, geriausias būdas padėti sau – suteikti pagalbą tiems, kuriems jos labiausiai reikia. Aplankykite vienišus giminaičius, padarykite staigmeną kam nors iš draugų.
* Keliaukite. Per šventes pabėgti nuo savęs ne taip jau paprasta. Užtai pabėgti nuo švenčių – gana lengva. Pakeiskite aplinką, leiskitės į savaitgalio kelionę. Pasisemsite naujų įspūdžių ir liausitės galvoję, kas per šventes jus prisiminė, o kas – ne.
* Dovana sau. Tai nebus netikėtas stebuklas, kad kažkas perskaitė jūsų mintis. Tačiau daiktelis, kurį nusipirksite ir pasidovanosite sau, tikrai pakels nuotaiką.
* Linksmasis menas. Apsilankyti parodoje, muziejuje, spektaklyje, koncerte ar kine – tai puiki galimybė pradžiuginti save ir pasiduoti teigiamoms emocijoms. Svarbiausia – pasirinkite tai, kas iš tiesų nuteiktų pozityviai, o ne kankinkite save depresyviuoju menu.
* Kurkite tradicijas. Visos šventės turi savų ritualų. Bet jei jie nekelia jums teigiamų emocijų – keiskite tai, kas sena, savais, naujais.
Laura Mureikaitė
