Vytenis Radžiūnas, LRT.lt
Rinkimai Lietuvoje tapo nuobodūs ir dėl politinių partijų, ir dėl visuomenės kaltės, portalui LRT.lt teigia politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka ir politologė Lidija Šabajevaitė. „Rinkimų nėra, yra tik perrinkimai. [...] Tai ir visuomenės kaltė, nes ji yra pavargusi, nebenori kovos“, – aiškina R. Valatka. Tuo metu partijos, pasak L. Šabajevaitės, net nesistengia išplėsti savo elektorato bei neakcentuoja skirtingų politinių principų.
Viena kadencija – nesėkmė?
1997-aisiais Lietuva prezidentą rinko Kalėdų išvakarėse – gruodžio 21-ąją. Tądien vyko pirmasis turas, o įrašyti savo vardą į istorijos puslapius siekiant prezidento posto šiuose rinkimuose siekė Vytautas Landsbergis, Artūras Paulauskas, Valdas Adamkus ir kiti kandidatai.
Šiuose rinkimuose pergalę vos per plauką išplėšė Valdas Adamkus, įveikęs A. Paulauską tik keliolikos tūkstančių balsų persvara. Balsuoti tuomet atėjo beveik 2 mln. žmonių.
Įspūdingi prezidento rinkimai buvo ir 2002-aisiais, kai pergalę antrajame rinkimų ture pasiekė Rolandas Paksas, nors pirmajame ture surinko vos 19, 66 proc., kai jo pagrindinis varžovas V. Adamkus – 35,53 proc. Komunikacijos specialistai sutaria, kad tuometę R. Pakso rinkimų kampaniją galima laikyti pavyzdine. Kodėl pastarąjį dešimtmetį nebematome panašios intrigos rinkimų?
„Todėl, kad yra tik vienas kandidatas, – LRT.lt teigia politikos apžvalgininkas R. Valatka. – Rinkimuose visada dalyvaudavo kandidatų, kurie negali laimėti, bet iki 2009-ųjų visuose rinkimuose būdavo bent du kandidatai, kurie gali laimėti. Per pastaruosius dvejus prezidento rinkimus yra tik po vieną kandidatą, kuris gali laimėti. Kai nėra rinkimų, negali būti rinkimų kampanijos.“
Pasak politikos teoretiko ir filosofo Leonido Donskio, susidaro įspūdis, jog Lietuvoje nusistovėjo keista administracinė kultūra, esą viena kadencija yra nesėkmė. „Man atrodo, kad dabar nė vienas prezidentas neina vienai kadencijai – kaip rektoriai universitete neina vienai kadencijai. Tarsi atėjai ir nebaigei darbų. Atleiskite, jokie darbai nėra baigti gyvenime. Dvi kadencijos taip pat nereiškia, kad per jas baigsi darbus – juos turi tęsti kiti“, – įsitikinęs L. Donskis.
„Prezidentei dirba tam tikri resursai“
Analizuodamas 1997-aisiais vykusius prezidento rinkimus, L. Donskis portalui LRT.lt sako, kad nė vienas tuomet negalėjo naudotis administraciniais resursais, todėl turėjo kovoti, o rinkimai buvo tikrai dramatiški.
„A. Paulauskas turėjo savų ryšių, buvo gen. prokuroras, Lietuvos nepriklausomybės aušroje tapęs labai aukštu pareigūnu. V. Adamkus buvo visiškai naujas personažas, garsus išeivijos veikėjas, bet nė vienas iš šių kandidatų nevaldė sistemos, todėl jie turėjo kautis. Tai buvo drama“, – prisimena L. Donskis.
Be to, pasak filosofo, Lietuva buvo ir labai poliarizuota – žmonės skirtingai suvokė tuos pačius asmenis. „Sutikime, kad į A. Paulauską ir K. Prunskienę buvo žiūrima labai nevienodai, todėl V. Adamkui teko sunki užduotis abu kartus įveikti žmones, kurie turėjo nemažą populiarumą ir elektoratą. Kita vertus, V. Adamkus niekada nebuvo šalies periferijos herojus. Jis buvo miestų herojus, o A. Paulauskas ir K. Prunskienė turėjo stiprias atramas provincijoje“, – aiškina L. Donskis.
Pasak filosofo, dabartinė šalies vadovė yra tvirtai įėjusi į sistemą, ir tai jai padeda rinkimų kovoje.
„Pastaruoju metu ta rinkimų intriga dingsta, nes iš dalies turime labai stiprią prezidentę, kuri yra sisteminė. Ji tvirtai įėjusi į sistemą, jos administraciniai resursai yra labai ryškūs. Prasidėjus rinkimų kampanijai, ji gali būti mažiau aktyvi vien todėl, kad jai aiškiai dirba tam tikri resursai – kad ir komunikacija, atviras kai kurių žiniasklaidos priemonių palankumas, [...] bet to paties neturi oponentai. Tuomet jiems lieka kiti dalykai – jie gali būti turtingesni už prezidentę arba turėti galingesnį finansinį partijų palaikymą“, – tęsia L. Donskis. Filosofas laikosi nuomonės, kad dabar Lietuvos politikai menkai suvokia demokratinę rinkimų vertę ir vaikosi tik naudos.
„Lietuvoje įsigalėjo supaprastintas požiūris į demokratiją – einama vos ne kaip pas mediką pasitikrinti. [...] Daugelis eina vien tam, kad iš nebūties patektų į būtį, kad niekam negirdėti žmonės staiga įgytų vardą, arba kad sukurtų intrigą ir už tai ką nors pasiūlytų – pavyzdžiui, aukštas pareigas“, – sako filosofas.
Jis teigia pasigendantis demokratinio įsipareigojimo rinkimams. „Respublikonas Johnas McCainas pralaimėjo demokratui Barackui Obamai, tačiau pastarasis negalėjo praeiti kaip buldozeris – jis turėjo kovoti. Ir prezidentas, kuris vėl turi įsijungti į kovą, pasitarnauja demokratijai. [...] Tu gali pralaimėti rinkimuose, bet būsi pasitarnavęs tuo, kad įvyks tikra politinė kova, tikri debatai, suteiksi šansą kitokioms jėgoms“, – teigia L. Donskis.
„Mūsų politikai daug sveikiau, jei bus tikra kova. Manau, pajėgiausias kandidatas po D. Grybauskaitės yra Z. Balčytis, tačiau, jei matysime didžiulį D. Grybauskaitės pranašumą, [...] kiti kandidatai gali viso labo formaliai atlikti savo pareigą suprasdami, kad žaidimas baigtas. Tai būtų prastas scenarijus“, – LRT.lt kalbėjo L. Donskis.
Kaltos ir partijos, ir visuomenė
R. Valatka svarsto, kad rinkimai tapo nykūs ir dėl Lietuvos partijų, ir dėl visuomenės kaltės.
„Matyt, ji yra pavargusi, nebenorinti kovos ir rinkimų. Ji nori kaip Rusijoje parinkimo, kad valdžia žinotų geriau, ko jiems reikia. Jei tautai reikėtų rinkimų, tai jie būtų. Partijos tuomet būtų priverstos [dalyvauti rinkimuose], o dabar kai kurios partijos, pavyzdžiui, socialdemokratai specialiai paskyrė kandidatą, kuris negali laimėti, nors turėjo kandidatą, kuris turėtų šansų patekti bent į antrąjį rinkimų turą“, – aiškina politikos apžvalgininkas.
Savo ruožtu politologė L. Šabajevaitė svarsto, kad per kiek daugiau nei 20 metų visuomenė jau yra apsisprendusi, kuri partija labiau imponuoja. „Be to, aktyvesni vyresni žmonės, o iki 40-ies yra nusivylę politikais, net nenori jų klausyti. Tą jaučia ir patys politikai, kurie turi tam tikras grupes, o pakovoti dėl kitų jie nenori. Politikai nesitiki išplėsti savo elektorato“, – LRT.lt kalbėjo L. Šabajevaitė. Anot politologės, turime įvairiausių pavadinimų partijų, tačiau nematome, kad politikai siektų įgyvendinti skirtingus politinius principus. „Tai pavojinga valstybei. Žmonės tikriausiai žino bent pagrindinius skirtumus tarp konservatorių ir socialdemokratų, bet juk praktikoje tų skirtumų beveik nėra, mes jų nematome“, – tęsia L. Šabajevaitė.
Be to, jos manymu, geriau būtų akcentuojama net ne kritika, o siūlomos alternatyvos. „Konkurentų programose galime atkreipti dėmesį, kad kai kurie pasisako prieš euro įvedimą, Visagino elektrinę, tačiau kokios siūlomos alternatyvos? Iš kur gausime elektrą, žaliavų? Manau, politikai išloštų, jei kažką pozityvaus pasiūlytų visuomenei. Kritikuoti lengva, bet aš pasigendu alternatyvų“, – sako politologė.
Filosofas L. Donskis taip pat mano, kad partijos negali būti tik prekė vitrinoje, kuri save pardavinėja. „Politikas turi kalbėti, diskutuoti, klysti, nervintis. Žmonės turi matyti gyvą žmogų“, – sako L. Donskis, besiviliantis, kad jaunesni politikai ateityje mokės kovoti ir sukurti intrigą.
Prezidento rinkimai vyks gegužės 11 dieną. Jei reikės antrojo turo, jis vyks gegužės 25-ąją ir sutaps su rinkimais į EP.
Prezidento rinkimuose dalyvaus septyni kandidatai: Zigmantas Balčytis, Dalia Grybauskaitė, Artūras Paulauskas, Naglis Puteikis, Bronis Ropė, Valdemaras Tomaševskis, Artūras Zuokas.
