Prancūzija vėl šurmuliuoja. Nicolas Sarkozy, išrinktas prezidentu prieš pusketvirtų metų kaip liberalių reformų šalininkas, patiria vieną skandalą po kito. Prieš kelerius metus nugriaudėjo imigrantų protestai, paskui miestų gatvėse degė automobiliai dėl diskriminacinių jų įdarbinimo įstatymų, šiemet protestai išsiliejo dėl romų tautybės atvykėlių deportavimo iš šalies. O šį rudenį Prancūziją siaubia spalio 12-ąją prasidėję neramumai, kuriuos sukėlė vyriausybės paskelbta pensijų reforma.
Pagal skandalingą jos projektą nuo 2018 m. pensinį amžių numatoma padidinti nuo 60 iki 62 metų (dabar jis vienas mažiausių Europoje), o būtinąjį stažą jai gauti – nuo 40 iki 41,5 metų. Manoma, kad per septynerius aštuonerius metus šios priemonės leis išsaugoti dabartinį pensijos dydį. Kaip rašo „The Financial Times“, taip Prancūzijos vyriausybė ketina sumažinti pensijų sistemos naštą valstybei ir biudžeto deficitą, kuris 2010 m. buvo 32 mlrd. eurų, o 2020 m., prognozuojama, pasieks 45 milijardus. Paryžius skelbia, kad tokiomis priemonėmis stengiasi išvengti Graikijos likimo: ši, norėdama lėšų 300 mlrd. eurų skolai padengti, vien šiemet turės paimti 50 mlrd. eurų paskolą... Tačiau jokie pavyzdžiai mitinguotojams poveikio neturi.
Užsimojęs Penktąją respubliką paversti stipriausia Europos valstybe, liberalių dešiniųjų pažiūrų N. Sarkozy iškart po prezidento rinkimų 2007-ųjų gegužę, kai antrame ture beveik 6 proc. persvara įveikė socialistę Segolene Royal, iškėlė paprastą socializmu dvelkiantį šūkį: „Kas daugiau dirba – daugiau ir uždirba.“ Nuplagijavęs savo pažadus nuo amerikietiškojo socialinio modelio, 55-erių sulaukęs politikas pažadėjo atvesti šalį į klestėjimą ir „išgryninti“ ją etniniu požiūriu.
Geltonoji prancūzų spauda nepalieka be dėmesio tų jo savybių, kurios vienaip ar kitaip formuoja prezidento elgesį. Niekam ne paslaptis, kad N. Sarkozy yra imigranto vengro ir Graikijos žydės sūnus, kad jo dabartinė, antroji žmona Carla Bruni (gruodį jai sueis 43-eji) yra toli gražu ne kuklumo įsikūnijimas ir dažnai diktuoja vyrui politinius manevrus (apie tai knygoje „Carla, slaptas gyvenimas“ rašo buvusi žurnalistė Besma Lahouri). Toji spauda N. Sarkozy kilmę suveda net į Prancūzijos teritorijos formą – šešiakampį, todėl šalis kartais vadinama l'Hexagone, o tai panašu į žydišką Dovydo žvaigždę...
Žinoma, tai antraeiliai ar net trečiaeiliai dalykai, net jeigu jie ir turi įtaką N. Sarkozy veiklai. O šis politikas, net kai buvo vidaus reikalų ministru, pasižymėjo tvirtumu siekdamas savo tikslo.
Štai ir dabar, nors į Prancūzijos miestų gatves visų šešių profsąjungų susivienijimų kvietimu išėjo apie 3,5 milijono pensijų reforma nepatenkintų žmonių (paskutiniais duomenimis, akciją palaiko apie 69 proc. šalies gyventojų), prezidentas nesitraukia. Jis pasiekė, kad nepaisydamas neramumų po 150 valandų trukusių debatų Nacionalinis susirinkimas balsų dauguma (177 iš 339, 153 balsavus prieš) 24 balsų persvara pritartų dviem reformos projektams. Juos sujungus į vieną, pirmadienį dokumentą pradėjo svarstyti bendra 14-os senatorių ir deputatų dvejų parlamento rūmų komisija, antradienį dėl įstatymo balsuoja senatas, o spalio 27-ąją – Nacionalinis susirinkimas. Gali būti, kad prezidentas dar tą pačią dieną paskubės pasirašyti šį įstatymą. Kai įstatymą patvirtins Konstitucinė taryba, paskelbus jį viename iš šalies leidinių (tai gali įvykti iki lapkričio 15 d.), jis įsigalios. Pagreitinti šio klausimo sprendimą leidžia 44-asis Konstitucijos straipsnis.
Taigi, N. Sarkozy išjudintas vežimas rieda nepaisydamas šalyje augančio pasipriešinimo ir protestų. O jie nenutils: profsąjungos žada spalio 28-ąją ir lapkričio 6-ąją į miestų gatves išvesti dar didesnes minias. Taip atrodo, rašo Rusijos interneto svetainė Chaskor.ru (http://www.chaskor.ru/article/frantsuzskaya_siesta_20660), kad Prancūzijos valdžia – sau, o masės – sau, nei įsiklauso viena į kitą, nei apskritai linkusios tartis ir ieškoti kompromisų.
O streikų ir protestų banga Prancūzijos ekonomikai kasdien kainuoja 200–400 mln. eurų (nuo 690 mln. iki 1,38 mlrd. litų), pirmadienį pareiškė finansų ministrė Christine Lagarde. Duodama interviu radijui „Europe-1“, ministrė pridūrė, kad šie nesutarimai ir gatvėse vykstančių policijos bei protestuotojų susirėmimų vaizdai, transliuojami televizijų visame pasaulyje, smarkiai pablogins Prancūzijos įvaizdį. Bet keista štai kas, pažymi „The Financial Times“: net 78 proc., tai yra keturi iš penkių, profsąjungoms priklausančių prancūzų nusiteikę deryboms su vyriausybe, o prezidento veiksmus palaiko 29 proc. gyventojų, gi 56 proc. visų apklaustųjų mano, kad „profsąjungos turi gerbti parlamentarų sprendimus“ ir atšaukti streikus.
Taigi, keista ta N. Sarkozy Prancūzija, rašo Vakarų analitikai. Socialine prasme buvusi nepajudinamu socialistinės orientacijos flagmanu Europoje arba, kaip rašė garsus prancūzų ekonomistas Danielis Cohenas, „kapitalizmo su žmogišku veidu“ šalimi, ji suka į „laukinio“ kapitalizmo gretas. Tokį posūkį greičiausiai lėmė kilusi pasaulinė ekonomikos krizė.
N. Sarkozy gali kaltinti profsąjungas, kurios dar labiau gramzdina Prancūziją į krizės dugną. Antai šalyje streikai sustabdė 12 naftą perdirbančių gamyklų, be kuro stovi kas ketvirta degalinė. Paryžiaus žandarmerija ėmė kontroliuoti vieną įmonę rytiniame sostinės rajone, ir ši pradėjo tiekti benziną. Vyriausybė priversta importuoti kurą. Paprastai jo buvo įsivežama po 20–25 tūkst. tonų per dieną, o dabar – apie 100 tūkst. tonų. Kuro stygius sutrukdė daugeliui prancūzų šeimų išvažiuoti poilsiauti, mat pirmadienį prasidėjo moksleivių atostogos. Streikuoja ir geležinkelininkai: nekursuoja 25 proc. greitųjų ir 40 proc. regioninių traukinių. Užsidaro daugelis oro uostų. Iki atostogų neveikė 312 licėjų. „Visi – į streiką!“ – ragino skelbimai ant jų durų.
Taigi, kone visa šešiakampė Prancūzija išėjo į gatves, o valdžia, nutarusi užsikimšti ausis, priima jai reikalingus sprendimus. Laikas parodys, kurie buvo teisūs. Tačiau nori nenori peršasi vienas neadekvatus sugretinimas: Lietuva krizės akivaizdoje taip pat žengia nepopuliarius žingsnius, svarsto ir pensinio amžiaus padidinimo problemą. Kas iš ko turėtų pasimokyti: ar Vilnius – prancūzų nepaklusnumo, ar Paryžius – lietuvių santūrumo?
Česlovas IŠKAUSKAS, politikos apžvalgininkas
