Mykolo Romerio universiteto vadybos katedros docentė Agnė Jurčiukonytė įsitikinusi, kad net ir tokia smulkmena, kaip pareigybės galūnės pateikimas ne tik vyriška, bet ir moteriška forma, gali sumažinti tam tikrą atskirtį, kuri atsiranda dėl įsišaknijusio vienpusiško požiūrio.
„Problema ta, kad mes visuose konkursų į darbo pozicijas aprašymuose, įvairiuose dokumentuose naudojame tik vyriškos giminės pareigų pavadinimus. Tuo tarsi pasakydami, kad tik vyrai yra laukiami į nurodytas pareigas. Ir kartu pabrėždami, kad moterys nėra pageidaujamos.
Suformuojamas toks įvaizdis, kad siūlomą pareigybę gali užimti tik vyriškos lyties atstovas. Todėl jeigu tuose argumentuose būtų pridėtos moteriškos galūnės, kas, beje, nėra labai sudėtinga, tai iš karto pradėtume formuoti visiškai kitokį suvokimą“, - pabrėžė A. Jurčiukonytė.
Anot Balsas.lt pašnekovės, pareigybės aprašymą skaitydamos moterys gautų signalą pasąmonėje, kad jos taip pat turi galimybę dalyvauti konkurse:
„Per daugelį metų susiformavę stereotipai užkerta kelią moterims pretenduoti į tam tikras pareigas. Atbaido norą net dalyvauti konkurse. Juk dabar mokslo srityje turime situaciją, kad kuo aukštesnis pareigybės lygmuo, tuo ten dirba mažiau moterų.
Kitas dalykas – moterys pačios priima tuos stereotipus, susigyvena su jais. Moterys įsiteigia, kad negali realizuoti savęs techniniuose moksluose. Jos esą atrodys nenormalios, nestandartinės. Todėl moterys net nebando rinktis tokių profesijų.
Jos priima visuomenėje įsišaknijusius klaidingus stereotipus. Todėl pasikartosiu, bet manau, kad net ir kalbos lygmenyje padarydami pakeitimus, turėtume teigiamą efektą. Nors jis ir būtų minimalus, bet vi dėlto žingsnis į priekį.“
Docentė A. Jurčiukonytė pridūrė, kad nėra paslaptis, jog humanitariniuose ir socialiniuose moksluose moterų yra daugiau nei vyrų: „Tokia yra susiformavusi ilgametė tradicija. Niekas dėl to tikrai nepyksta, bet... Tų pačių humanitarinių ir socialinių mokslų institutų direktoriais tampa tie pavieniai vyrai. Ir visiškai nesvarbu, kad su jais kartu studijavo žymiai didesnis procentas moterų.
Deja, net ir tokiais atvejais valdančiosios pozicijos atitenka vyrams. Moterims tenka asistenčių vaidmuo. Kartais jų pasiekimais yra pasinaudojama. Sprendžiant problemas reikėtų imtis formalių priemonių. Vadovaujančių pozicijų reguliavimas turi vykti remiantis skaidriais reikalavimais. Kolektyvinio valdymo organuose, kurie priima strateginius sprendimus, dominuoja vyrai.
Todėl, jeigu juose atsirastų daugiau moterų, tada būtų galima tikėtis įvairesnių nuomonių, pateiktų pasiūlymų ir priimtų sprendimų. Tik tada Lietuvos aukštųjų mokyklų situacija pradėtų gerėti.“
