Rugpjūčio 29 dieną žiniasklaida pranešė apie krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės patarėjo bei buvusio Lietuvos kariuomenės vado Jono Kronkaičio atsistatydinimą.
Garbaus 76–ių metų amžiaus sulaukęs J. Kronkaitis savo pasitraukimą iš posto komentavo naujienų portalui Balsas.lt: „Tai buvo seniai planuota, vis tiek ankščiau ar vėliau planavau išeiti. Apskritai krašto apsaugos sistemoje aš pradirbau 11 metų, mano amžiuje jau reikia poilsio. Nusprendžiau, kad dabar jau yra pats tinkamiausias laikas. Manau, kad atlikau tai, ką reikia, kiek galėjau, tiek padėjau, manau, kad ministrė gerai tvarkosi, todėl jai mano pagalbos nebereikia“.
Viceministrė Indrė Pociūtė–Levickienė nešykštėjo buvusiam kolegai gražių žodžių: „Tai žmogus su patirtimi, profesionalas, išminties iš jo galima pasisemti. Aš tiktai geruoju galėčiau apibūdinti generolą Kronkaitį“. Taip pat ministerijos atstovė pabrėžė ypatingą jau buvusio R. Juknevičienės patarėjo patirtį, atsineštą iš kariuomenės vado pareigų, gerą sistemos žinojimą ir inteligentiškumą.
I. Pociūtė–Levickienė tikino, kad ministerija labai išgyvena, bet gerbia J. Kronkaičio pasirinkimą turėti laisvo laiko išėjus į pensiją. „Labai gaila netekti šalia esančio išmintingo žmogaus, jau nekalbu apie jo asmenines savybes“, – pridūrė ji.
Viceministrė teigė nemananti, kad J. Kronkaičio demaršas yra politiškai motyvuotas: „Nori jis ir pailsėti, be to, jo šeima Amerikoje, todėl suprantama, kad nori daugiau laiko praleisti su žmona ir vaikais“.
Politologas Lauras Bielinis šiame pasitraukime taip pat neįžvelgė politinio konteksto ir tikino, kad paprasčiausiai sulaukęs tinkamos akimirkos, J. Kronkaitis išėjo dėl garbaus amžiaus. Savo nuomonę politologas argumentavo buvusio patarėjo pažiūrų laisvumu.
„J. Kronkaitis yra pakankamai laisvai mąstantis žmogus, jis nesusiaurina savo požiūrio į kitų partijų atstovus vien tik selekcionuodamas kritiką tiems, kurie nepriklauso konservatoriams, ir gindamas konservatorius. Jis iš tikrųjų yra laisvas žmogus“.
Tuo tarpu politikos kuluaruose jau seniai šnabždamasi, kad J. Kronkaitį papiktino premjero A. Kubiliaus kadrų politika ir buvusio ambasadorius NATO Lino Linkevičiaus kvietimas į patarėjus.
Kaip žinia, socialdemokrato ir buvusio krašto apsaugos ministro L. Linkevičiaus požiūris į krašto apsaugos politiką, kitaip dar vadinamas „kariuomenės griovimo politika“ kardinaliai skiriasi nuo J. Kronkaičio.
Be to, iki R. Juknevičienės kadencijos pabaigos liko kiek daugiau nei metai, todėl skubus J. Kronkaičio atsistatydinimas dėl senatvės kiek susiduria su elementariais logikos dėsniais.
Balsas.lt primena, kad 1997-1999 m. J. Kronkaitis ėjo krašto apsaugos viceministro pareigas, o 1999-2004 m. buvo Lietuvos kariuomenės vadas.
Įtakingo R. Juknevičienės patarėjo J. Kronkaičio ir L. Linkevičiaus požiūriai į kariuomenę, kaip primena stebėtojai, labai skiriasi.
Būtent prie L. Linkevičiaus ir Kariuomenės Valdo Tutkaus susiformavo nuostata, kad tiek komplektuodama karines pajėgas, tiek pirkdama ginkluotę Lietuva turi orientuotis į tai, ko reikia misijoms užsienyje vykdyti, o ne į tai, ko gali prireikti tiesiogiai ginant šalį.
Būtent L. Linkevičiaus laikais imta diegti kariuomenės profesionalizavimo ir šauktinių atsisakymo idėjos. Tiesa, anot kritikų, jas galutinai įgyvendinus kitiems krašto apsaugos ministrams Gediminui Kirkilui ir Juozui Olekui, kariuomenė liko beveik be eilinių, o Lietuva – be kariuomenės ir be rezervo. Buvo ne tik įsakyta nieko neinvestuoti į tuometines karines jūrų ir oro pajėgas, bet atsisakyta užsienio ekspertų gerai vertinto atskirojo jėgerių bataliono bei Klaipėdos dragūnų bataliono.
Ankstesnes reformas dabartiniai KAM vadovai nelabai skubėjo keisti ką nors iš esmės, nors turėjo tam visas galimybes. Užuot tiesiog panaikinusi savo pirmtako, socialdemokrato Juozo Oleko įsakymą atsisakyti šauktinių kariuomenės, R. Juknevičienė organizavo kreipimąsi į Konstitucinį Teismą (KT), kuris atsakė, kad nenori spręsti politinių klausimų.
KT 2009 m. rudens sprendimas dėl kariuomenės reformą apibrėžiančių teisės aktų buvo mandagus pasakymas politikams, kad nesuverstų savo problemų, kam nepriklauso jų spręsti. Sprendimas atsisakyti šauktinių ir samdyti profesionalus, kaip išaiškino KT, Konstitucijai neprieštarauja, bet niekam kelių neužkerta.
„Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjui pertvarkant krašto apsaugos sistemą, pereinant prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos kariuomenės ir numatant papildomus privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo pagrindus, iš Konstitucijos kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teisės sistemoje būtų numatytos kitokios nei privalomoji pradinė karo tarnyba veiksmingos piliečių, turinčių pareigą atlikti privalomąją karo tarnybą (karo prievolininkų), rengimo ginti valstybę priemonės (pvz., privalomi kariniai mokymai, dalyvavimas atitinkamos organizacijos, priskiriamos krašto apsaugos sistemai, veikloje, visuotiniai krašto apsaugos sistemos renginiai ir pan.).“
