Artėjant rinkimams, vis dažniau susimąstoma, už ką atiduoti savo balsą. „Nežinau, ko noriu, bet tikrai žinau, ko nenoriu“, - yra pasakiusi viena neapsisprendusi mergina garsaus režisieriaus Woody Alleno filme „Viki Kristina Barselona“. Vadovaudamasis šiuo principu, naujienų portalas Balsas.lt aiškinosi, ko garsūs įvairių sričių Lietuvos žmonės nenori matyti po rinkimų Seime.
Aktorius Antanas Šurna. Nenori matyti senų „pirdūnų“.
Aktorius Antanas Šurna (Valdo Kopūsto (ELTA) nuotr.)
- Nei vieno nenoriu matyti. Kol neišmirs sena karta šitų „pirdūnų“, tol nieko nebus šitame gyvenime ir viskas. Turi ateiti jauni žmonės, su kitu mąstymu, nematę sovietmečio, nenorintys vogti, turi suprasti, kad nieko gero neduoda, kai linki blogo kitam, tau grįžta tas pats. Šita karta turi baigtis, ta prasme ir save įskaitau, aš irgi „pirdyla“. Kol mes neišmirsime, tol nieko nebus Lietuvoje.
Kiekviename Seime yra apie 15-17 protingų, nusimanančių, žinančių, ką reikia daryti, žmonių. Tik vieni iš jų nedaro, nes yra surišti kažkokiais ryšiais ir jiems nauda iš to yra, kiti nedaro, nes nenori veltis į asmeniškus santykius ir reikia balsuoti, kaip visi nutarė. Sąžiningumas aukojamas vardan materialinės gerovės.
Aš pats planuoju eiti į rinkimus. Pasyvumas nieko neduoda, Lietuvoje nieko neliko – tik pensininkai ir paaugliai, nuo 25 iki 50 metų Lietuvoje nieko nebėra, liko tik tie, kurie asocialūs, prasigėrę ar dar kažkokie. Visi emigravę... Mes išvarėme iš Lietuvos patį gražiausią savo žiedą.
Dabar gali lozungus kabinti, paveikslus, vėliavas, dar ką nors – tuo Lietuvos nebeprikelsi, čia ne Sąjūdis. Reikia iš naujo pradėti žmonėms kažką daryti. Ateis laikas ir patys susipras, paims valdžią į savo rankas jaunimas... Aš už jaunimą.
Poetas Marcelijus Martinaitis. Dar nežino, ko nenori.
Marcelijus Martinaitis (Fotodiena.lt/Rasa Jonaitienė)
- Kai pradės čia visi prieš rinkimus šnekėti, rašyti, ginčytis, pamatysiu, kurie yra padoresni. O dabar nesigilinu į tuos pjautynių motyvus, ar jie teisingi, nelabai domiuosi. Šis erzulys, kuris sustiprinėja artėjant rinkimams, stiprės, stiprės, stiprės, bet matysime, kurie padorūs, o kurie užsiima demagogija, dabar negaliu apsispręsti.
Kol kas nematau nei vieno premjero, pažiūrėsiu, kas jie tokie yra. Jie atsiskleidžia prieš rinkimus ir partijos išsiryškina, kas jos tokios, ko jos siekia ir t.t.
Kas nors papiktina, sušneka niekų visą laiką, kiekviename laikrašytje vis kas nors ką nors nusišneka ar pameluoja, visą laiką buvo, yra ir bus normalus reiškinys. Labai dažnas apsijuokęs, nusišnekėjęs, negi aš dabar jį teisiu? Paskui dažnas pasitaiso, paskui sužinai, dėl ko nusišnekėjo, buvo kažkoks sumanymas, draugai. Nesistengiu kažkokio sudaryti sąrašo, tai nėra labai gerai.
Vienuolė, disidentė Nijolė Sadūnaitė. Nenori visų parlamentarų, kurie prieš N. Venckienę
Sesuo Nijolė Sadūnaitė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
- Nenorėčiau matyti Seimo narių, kurie balsavo už teisėjos Neringos Venckienės neliečiamybės panaikinimą, kad ją teistų šitie kriminaliniai teisėjai ir atiduotų į kalėjimą.
Mes matome, kokie teismai, kaip buvo vykdomas Drąsiaus Kedžio mergaitės paėmimas gegužės 17 dieną. Tai buvo smurtas ir siaubas, baisesnis nei sausio 13 dieną, kai daužė tankai ir okupantų kareiviai kažkuo prigirdyti. Dabar ėjo su skydais, neperšaunamomis liemenėmis, dujomis, elektrošoku, bananais, spardė žmones, toliausiai stovėjusius, 40 metrų nuo namo moterys stovėjo ir meldėsi, o jas tempė už kojų, sijonai moterims kėlėsi aukščiau kaklo. Jos sakė: „Mes pačios eitume, ko jūs tempiate?".
Iki dvyliktos valandos karo stovis buvo. Siaubas. Neleido išvažiuoti ir įvažiuoti, mokyklos nedirbo. Aštuonių metų vaiką... Tai visi, kurie buvo prieš Neringą, jie padarė dangaus kerštą, kažkokį tai nusikaltimą, jie išdavė tą mergaitę ir jų globėją, kuri gynė ją nuo prievartos.
Choreografas, baleto šokėjas Jurijus Smoriginas. Nenori pigių šou elementų.
J. Smoriginas (nuotr. Organizatorių)
- Nesinori matyti žmonių, kurie naudojasi pigiais šou elementais, oranžiniais dviračiais, traktoriais, o iš esmės neužsiima tiesioginiu savo darbu ar tampo siūlą, kuris patinka žmonėms.
Žmonėms dabar išvis patinka tas šou fonas. Gal nereikėtų tiek daug vyrų Seime? Jie paskutiniu metu užsiima daugiau savęs pristatymu, o ne darbu. Kadangi pradedant nuo prezidentės Lietuva sumoteriškėjo, tai reikia, kad mus valdytų moterys, nes jos turi atsakomybės jausmą, ištikimybę tartam žodžiui, o vyrai kaip nesubrendėliai.
O šoumenams išvis reikėtų sugrįžti ten, kur jie ir dirba. Nes juokinga, kai jie patys patiki, kad iš tikrųjų nusimano politikoje, ekonomikoje. Taip juk nėra. Pasidaro tiesiog pavojinga visuomenei. Taip pat, kaip aš vaidinu seriale Feliksą Šmakovą, aferistą, bet gyvenime aš - ne aferistas, o dauguma pradeda vaidinti vaidmenį ir gyvenime ima tai daryti. Reikėtų, kad susirinktų žmonių, kurie tiesiogiai atsako už ekonomikos ar politikos klausimus.
Kultūros žmonių reikia nedaug ir saikingai. <...> Pavyzdžiui, mano jaunystės laikais ministrais buvo aukštos kategorijos kompozitoriai, gaila, kad choreografų nebūdavo, nemadingi mes esame, bet apskritai vadovaudavo tie, kas patys kultūrai buvo labai reikšmingi, tie, kurie kažką gali. O dabar pažiūrėkite, kur visi didingiausi poetai, kompozitoriai, viskas nustumta, nieko nėra, visi kažkokie abejotinos reputacijos ir talento.
Istorikas Zenonas Butkus. Nenori tų, kurie didina socialinę atskirtį, ir matriarchato.
Z. Butkus (nuotr. Fotodiena.lt/Roberto Dačkaus)
Nenorėčiau matyti tokios politikos, kuri didina socialinę atskirtį... Atlyginimo apmokestinimas auga, darbo jėgos apmokestinimas mažėja, visiškai nieko nedaroma, kad mažėtų socialinė atskirtis.
Visuomenė neinformuota, žurnalistai užėmė vieningą frontą, kad visuomenė mažai ką žinotų ir panašiai. Visi puola Seimą, bet ir Vyriausybė, kitos institucijos, kas ten dedasi. Valdė konservatoriai, bet ten kažin ar kas galėtų įvardyti kokį sprendimą, kuris būtų konservatorių. Visi yra liberalūs - liberalų padiktuoti, faktiškai laisvosios rinkos instituto sprendimai, faktiškai konservatorių su žiburiu nerasi. Bet prieš žmones nereikia eiti.
Šiuo metu idealizuojama, kad moterys valdžioje. Ir prezidentė, ir Seimo pirmininkė – visur moterys, bet ar kas pagerėjo?Ar mes tik norime labai supaprastinti demokratiją? Moteris valdžioje - tai demokratijos garantas? Pasirodo, kad ne taip. Ne vyras ar moteris, o vyras ir moteris kartu sudaro žmogų.
Ekonomistė Aušra Maldeikienė. Nenori tų, kurie neturi aiškios pozicijos.
A.Maldeikienė: Lietuvos ekonomika – trapi ir isteriška (nuotr. Elta) (nuotr. Balsas.lt)
Aš norėčiau, kad būtų tokie žmonės, kurie daro tai, ką pažada. Visose partijose tokių yra, jie atstovauja tam tikrą aiškią poziciją.
Pavyzdžiui, neaiškina, kad bus konservatorius ir kovos su alkoholizmu, o po to pradeda balsuoti už visus reklamos apribojimo panaikinimus, kad būtų galima reklamuoti, nes tai esą gerai verslui. Man patiktų žinoti žmogaus poziciją. Manyčiau, kad tokie politikai būtų geriausia.
Kita vertus, mūsų žurnalistai nesudarinėja politikų reitingų. Pavyzdžiui, Europos parlamente yra netgi specialus institutas, kuris sudaro sąrašus, kas, kiek, ko, kokiais klausimais kaip pasisakinėjo, čia yra labai didelis darbas, bet labai svarbus visuomenei. Pas mus tokio nėra. Kartais tiesiog negali sekti...
Manyčiau, kad kenkėjiškų politikų Seime yra apie 30 proc., bet jie yra gana agresyvūs ir sukuria tokią keistą terpę. Daugiau nei pusė politikų yra tiesiog politikai. Jie gal neatstovauja kiekvieno konkretaus žmogaus interesų ir dėl to žmogus galvoja, kad jis prastas politikas, bet manau, čia labiau to žmogaus problema, o ne politiko.
Bet kaip gali rimtai žiūrėti į konservatorių partiją, jeigu jie iš vienos pusės labai agresyviai pasisako už verslą, kartu ir stambų, ir tuo pačiu pasisako už tradicinę šeimą? Tokiu atveju, jeigu jie pasisakytų už tradicinę šeimą, kai sėdi moteris namuose, jie turėtų kalbėti apie tokį verslą, kuriame vieno šeimos nario pajamų užtektų abiems ir kad kitas galėtų vaikus auginti.
Kai jie kalba apie verslą, mes girdime vieną žinią, o kai kalba apie šeimą, girdime apie kito tipo visuomenę. Ar galima tas idėjas sujungti? Formaliai tai egzistuojantis dalykas, krikdeminis požiūris, kai remiamas smulkus verslas ir padedama auginti vaikus, bet apie tuos dalykus nekalbama.
Čia ypač tinka kunigo Juliaus Susnausko frazė: „Mažiau šlaminkime Konstitucijos lapais, daugiau statykite darželių ir bus vaikų daugiau". Šiuo sakiniu daug pasakyta.
Daug politinių programų daroma atsižvelgiant į tai, kaip mes įsivaizduojame, ko nori žmonės. Kaip ir tas anekdotas, kuris vadinasi „Drąsos keliu“ ar „Venckienės partija". To reiškinio nelabai suprantu. Turime profesorių Povilą Gylį, kuris krypsta link kairesnių pažiūrų. Jo puolimas man nesuprantamas, t.y. suprantu ką jis kalba, bet ką nori pasakyti, nėra aišku. Jei kalbi, tai ir paaiškink, kaip visa tai veiks, nes pakliedėti mes galime daug ką.
Man įdomu, kaip veiks, kai šalia ponia Neringa Venckienė, kuri žavisi savo broliu, kuris nė vienos dienos nedirbo ir buvo milijonierius? Kaip ponas P. Gilys su šia problema dorojasi? Ką veikė ponas Drąsius Kedys, mes nežinome, galime tik įtarti, jis buvo žmogus pasiturintis: grandinės ant kaklo, violetiniai rūbeliai, bet niekada nėra dirbęs. Kas tie tėveliai? Iš kur šitie dideli namai ir kaip tai dera su kairiosiomis holistinėmis pažiūromis?
Jeigu tu nori kovoti už kažkokią mistinę teisę, linčo teismą, kaip nutarė ponia N. Venckienė, kad tai tiesa, ir tada tai yra tiesa ir tu balsuoji už tą partiją.
Kažkaip man tai nepanašu į kairiąsias pažiūras, greičiau tai - amerikietiškos arbatos partijos variantas: labiau dešinysis, gana primityvus, agresyvus, smulkių veikėjų laukas su linčo teismo elementais.
Gal nuosekliausi yra visų rūšių liberalai, bet jų labai daug – jie savęs nepozicionuoja ir nepaaiškina, kuo vienas nuo kito skiriasi. Kas iš veido labiau patinka, tai už tą lyg ir balsuoji? Ar čia kriterijus? Manau, kad ne.
Mes turime neaiškią terpę, neaiškios rūšies kinišką virtuvę, kur svarbiausia nesuprasti, ką valgai.
