Vakarų prašymas Maskvai išsamiai ir skaidriai ištirti opozicijos lyderio Boriso Nemcovo nužudymą – tas pats, kas prašyti žudikų įkalinti save, tekste „Rusija po Nemcovo“ rašo Europos politikos analizės centro Vašingtone ekspertas Januszas Bugajskis. Tačiau, analitiko teigimu, aršus autoritarinių režimų radikalėjimas visada atkleidžia visuomenės neramumų ir revoliucijos baimę.
Opozicijos lyderio Boriso Nemcovo nužudymas stumia Rusiją į naują pavojingą terorizmo būseną. Kritikuojančių žurnalistų žudymas gali būti vaizduojamas kaip nekontroliuojamų banditų siautėjimas, o nepaklusnių oligarchų įkalinimas gali būti grindžiamas teise. Tačiau įžūli vieša charizmatiško politinio oponento žmogžudystė rodo, kad prezidentas Vladimiras Putinas, siekdamas sustiprinti Rusijos imperialistinius užmojus ir konfrontaciją su Vakarais, stiprina savo diktatūrą.
Beveik nekyla abejonės, kad B. Nemcovo žmogžudystė – Rusijos saugumo tarnybų suplanuota kraujo praliejimo operacija, kaip kalba keletas opozicijos atstovų. B. Nemcovą Rusijos policijos pareigūnai stebėjo kiaurą parą. Valstybinė žiniasklaida kurstė neapykantą demokratinei opozicijai, suteikdama pagrindo „nacionalinių išdavikų penktosios kolonos“ pašalinimui. Svarbios figūros nebūna pašalinamos be Kremliaus įsakymų „iš viršaus“.
Klasikiniu naivumu pasižyminčiose kai kurių Vakarų lyderių deklaracijose buvo prašoma Maskvos atlikti išsamų ir skaidrų tyrimą, kad žudikus būtų galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tai yra tolygu prašyti žudikų įkalinti save. Rusijos saugumo tarnybos ir nusikalstamos organizacijos yra glaudžiais susijusios, tai, ar nužudymas buvo įvykdytas FSB (dabartinio KGB), ar samdyto žudiko, nėra taip svarbu, kaip sprendimų priėmimo šaltinis Kremliuje.
Gali būti keletas šios įžūlios politinės žmogžudystės priežasčių. Pirmoji – kerštas už tai, ką B. Nemcovas atskleidė apie masinę valstybinę korupciją organizuojant 2014-ųjų Sočio olimpines varžybas. B. Nemcovas šią olimpiadą apibūdino kaip didžiausią apgavystę Rusijos istorijoje. Be to, jis nebijojo V. Putiną viešai pasmerkti kaip diktatorių, kritikuoti jo vidaus ir užsienio politiką. Akivaizdu, kad jį nutildyti galėjo tik mirtis.
Antra, žmogžudystė yra tarsi įspėjimas, kad kiti opozicijos atstovai turėtų justi baimę, nes gali tapti kitu taikiniu. Valstybės propaganda tikino, kas B. Nemcovas rengė Ukrainos pobūdžio Maidaną Maskvoje, todėl nužudymas buvo pateisinamas kaip perversmo prevencija. Žmogžudystė gali būti atspirties taškas susidorojimui su bet kokių nepriklausomų Rusijos visuomenės veiksmų apraiškomis.
Trečia, B. Nemcovo likvidavimu taip pat galėjo būti siekiama nutildyti tiesą apie Maskvos inicijuotą Ukrainos puolimą. Nužudytasis demokratas rengė ataskaitą apie Rusijos kariuomenės veiksmus Ukrainoje, pavadintą „Putinas ir karas“. Šioje ataskaitoje turėjo atsispindėti Kremliaus karo nusikaltimų, slaptų operacijų detalės. Jis buvo nužudytas likus dviems dienoms iki planuotos demonstracijos prieš karą. Tikėtina, kad sušaudymas gali sumažinti kitų aktyvistų drąsą kalbėti prieš V. Putino invaziją į Ukrainą.
Ketvirta, politinės žmogžudystės paprastai šokiruoja ir klaidina Vakarų politikus. Jos gali demonstruoti, kad režimas yra tvirtas, ryžtingas ir eliminuos visus Vakarų liokajus bei liberaliąją opoziciją. Paradoksalu, tačiau Kremlius į B. Nemcovo nužudymo istoriją siekia įpainioti Vakarus, sakydamas, kad tai – Vašingtono bandymas destabilizuoti Rusiją, sunaikinti V. Putino administraciją.
Ir penkta, Maskva gali rengti visuomenę dar sunkesniems laikams, kadangi ekonomika traukiasi, pragyvenimo lygis krinta. B. Nemcovo likvidavimas galėjo būti bandymas užkirti kelią platesniems visuomenės protestams ir augančiam nepasitenkinimui Rusijos regionuose. Nepaisant V. Putino tikslų, B. Nemcovo nužudymas greičiau parodo silpnumą nei stiprybę. Aršus autoritarinių režimų radikalėjimas visada atkleidžia visuomenės neramumų ir revoliucijos baimę.
