Po šešiolikos mėnesių pertraukos vėl sugrąžinome į Daukanto aikštę Valdą Adamkų. Ką reiškia būtent toks tautos pasirinkimas? Kokias mūsų visuomenės ir valstybės perspektyvas jis brėžia?
Apie tai Lietuvos radijo laidoje „Tarp Rytų ir Vakarų“ Dariaus Kuolio kalbinami diskutavo politologas Lauras Bielinis ir politikos apžvalgininkai: interneto laikraščio „Bernardinai“ vyriausiasis redaktorius Andrius Navickas bei žinių agentūros ELTA politikos redaktorius Virgis Valentinavičius.
Ar iš tikrųjų lietuviai rinkosi tarp Rytų ir Vakarų?
Tautos pasirinkimą pasveikinęs laikinasis prezidentas A. Paulauskas sakė, kad su V. Adamkumi Lietuva pasirinko Vakarų kryptį. Tą patį pakartojo ir išrinktasis Prezidentas. Ar iš tikrųjų takoskyra tarp Rytų ir Vakarų buvo esminė šiuose rinkimuose? Ar tai nebuvo rinkėjams primesta šiek tiek mistifikuota schema? Ar galime teigti, kad K. Prunskienė, keturiolika metų Lietuvos politikoje dalyvaujantis asmuo, staiga būtų sukusi mūsų valstybės vairą į Rytus? Ar iš tiesų tautos sprendimas šį kartą buvo grindžiamas geopolitinėmis orientacijomis?
Anot V. Valentinavičiaus, šių dviejų kandidatų reputacija, politikos metodai rodė jų geopolitinę orientaciją. Šitai liudija ir gana vieninga Vakarų spaudos nuomonė: Vakarų laikraščiai, žinių agentūros praneša, kad laimėjo provakarietiškas prezidentas. L. Bielinis pastebėjo, kad užsienyje gyvenančių lietuvių piliečių balsavimas taip pat atspindėjo šias tendencijas: Vakaruose gyvenantys lietuviai daugiausia balsavo už V. Adamkų, o Rusijos bei Baltarusijos lietuviai – už K. Prunskienę.
A. Navickas sakė, kad nepaisant to, kad atkūrę nepriklausomybę mes tarsi pasirinkome kursą į Vakarus, visi keturi prezidento rinkimai vyko su šia takoskyra: rinkomės greitesnį integravimąsi į Vakarus arba ilgesnį klampojimą pokomunistiniame būvyje. Norėtųsi tikėtis, kad šie rinkimai buvo tikrai paskutiniai, kuriuose būta Rytų Vakarų vektoriaus.
Tačiau, V. Valentinavičiaus nuomone, mums, lietuviams, šie rinkimai buvo dar ir pasirinkimas tarp tam tikro pastovumo politikoje, kuriam atstovauja V. Adamkus, ir šiokios tokios nežinios, siejamos su K. Prunskiene.
Ar pralošė balsavusieji už K. Prunskienę?
Gana didelė dalis Lietuvos piliečių buvo įsitikinę, kad šiuo metu būtent K. Prunskienė būtų buvusi geriausia šalies prezidentė. Ar ši piliečių dalis išties pralošė? Ar ji galėtų tikėtis sau palankių permainų?
Anot L. Bielinio, daugelis žmonių, balsavusių už K. Prunskienę ar pasiryžusių Seimo rinkimuose balsuoti už Darbo partiją, neigiamai vertina savo gyvenimo bei darbo sąlygas ir nori, kad jos būtų geresnės. Jiems aktualiausi socialiniai klausimai. Politikoje su šių klausimų sprendimu dažniau siejamas kairysis sparnas. Bet skandalai bei įtampos dėl socialinių klausimų iškėlė juos į pirmą planą. Todėl V. Adamkus gali sutaikyti tautą bei pasiekti stabilumą spręsdamas būtent socialines problemas.
V. Valentinavičiaus nuomone, K. Prunskienės rinkėjus turėtų guosti tai, kad V. Adamkus jau išreiškė intencijas spręsti socialines problemas. Socialinė problematika gana netikėtai tapo vos ne pagrindine jo rinkimų tema.
Kokių veiksmų šiandien tikimės iš V. Adamkaus?
V. Radžvilas, iš karto po rinkimų komentuodamas V. Adamkaus pergalę Lietuvos radijui, teigė, kad ši pergalė esanti labai trapi, kad ji, jeigu V. Adamkus pristigs sėkmės, gali virsti skaudžiu pralaimėjimu. V. Radžvilo nuomone, nuo V. Adamkaus veiksmų priklausys ir būsimų Seimo rinkimų rezultatai: prezidentas galėtų tapti rimta atsvara populistiniam gaivalui. Bet ar galime taip sureikšminti prezidento įtaką? Kokių konstruktyvių sprendimų bei veiksmų dabar lauktume iš prezidento V. Adamkaus?
V. Valentinavičius pritarė V. Radžvilui, jog nuo V. Adamkaus veiksmų per šiuos kelis mėnesius priklausys labai daug. Pirmiausia, visi norėtų, kad iki galo būtų išsiaiškinta tiesa apie politikų, Seimo narių korupciją. Šitas klausimas iškilo labai nemaloniomis aplinkybėmis, labai nelaiku. Tad prezidentui teks spręsti dvigubą problemą: politikų korupcijos bei teisėsaugos institucijų nekompetentingumo. Yra dar ir Artūras Zuokas, kuris stovėjo šalia naujai išrinkto prezidento V. Adamkaus ir per jo pirmąją spaudos konferenciją. O A. Zuokas yra centrinė kilusio skandalo figūra. Prezidentas turės kuo greičiau aiškiai išsakyti savo požiūrį į visus paminėtus dalykus.
A. Navickas priminė, jog prieš rinkimus V. Adamkus keletą kartų pabrėžė, kad ir dabar, kaip per savo pirmąją kadenciją, nesijaučia susaistytas jokių politikų, nepriklausomai nuo to, ar buvo jų remiamas, ar ne. Taigi V. Adamkus turės įrodyti savo žodžius konkrečiais veiksmais, atsakyti į kaltinimus, neva išsirinkome A. Zuoko prezidentą. Matysime, kokią jis renkasi komandą. V. Adamkus turėtų būti valdžiai reiklios visuomenės prezidentas, nes šiandien tai vienintelis būdas atstatyti politinės valdžios autoritetą ir tokiu būdu pamažu užkirsti kelią populistinėms galioms. Prezidento postas labai tinka šiai misijai.
L. Bielinio nuomone, esama pavojaus, jeigu Prezidentas, norėdamas paveikti Seimo rinkimų rezultatus, turės kištis į partijų veiklą, rinkimų procesą. R. Paksas, bandęs kištis į Seimo veiklą bei visuomenės nuomonės formavimą, daugiau pagadino nei pagelbėjo. Taigi V. Adamkus turėtų labai atsargiai imtis tokių veiksmų.
V. Valentinavičius pažymėjo, kad, jeigu V. Adamkus nesudarinės su partijomis sandorių, o pasiūlys joms keletą produktyvių idėjų, jam pasiseks primesti politiniam gyvenimui savo darbotvarkę.
A. Navickas pastebėjo, kad apie vieną galimą orientyrą – socialinių problemų sprendimą V. Adamkus kalbėjo jau per savo rinkimų kampaniją. Socialiniai klausimai rūpi visiems, populizmas atsiranda iš neteisingų, tuščių atsakymų į realius klausimus. Prezidentas turėtų pripažinti, kad šios problemos egzistuoja, ir siūlyti savus sprendimo būdus. Tai būtų didžiausia atsvara populizmui.
Kaip toliau klostysis V. Adamkaus santykiai su politinėmis partijomis?
Jau rinkimų metu iškilo gana prieštaringi V. Adamkaus ir politinių partijų santykiai. Dėl jo kandidatūros susikivirčijo liberalcentristai ir Tėvynės sąjunga. Socialdemokratų lyderis A. Brazauskas prieš antrą rinkimų turą pareiškė, kad jo partija „nieko bendra neturi“ su šiais prezidento rinkimais. A. Sakalas tvirtino, kad socialdemokratai negali paremti nei vieno kandidato dėl kadaise patirtų nuoskaudų. Kaip toliau gali klostytis V. Adamkaus santykiai su politinėmis partijomis? Kokie bus jo ryšiai su populistinėmis partijomis? Ar neteks prezidentui eiti į konfliktą su tradicinėmis partijomis, jeigu per politikų korupcijos skandalą jis gins visuomenės interesą? Ar tokiu atveju jis nebus apkaltintas dirbąs naujų partijų labui žlugdydamas tradicines?
L. Bielinio nuomone, V. Adamkaus santykiams su politinėmis partijomis bus labai svarbi jo prezidentavimo pradžia: prezidentas turi parodyti, kad jo santykis su pagrindinėmis partijomis yra neutralus. V. Adamkus turėtų imtis politinės sistemos, partijų veiklos moderatoriaus vaidmens. Net jeigu partija yra populistinė, bet jos veiksmai bei realūs sprendimai yra naudingi visuomenei, prezidentas turėtų juos palaikyti. Ir, priešingai, jeigu partijos veiksmai neatitinka kriterijų, kuriems jis kaip politikas bei asmuo atstovauja, partija turėtų būti kritikuojama.
V. Valentinavičius manė, kad jeigu ne politikų korupcijos skandalas, V. Adamkus būtų gana lengvai atstatęs santykius su tradicinėmis partijomis, net ir su socialdemokratais. Bet Seimo narių įtarimas korupcija yra lakmuso popierėlis ir rimtas santykių su tradicinėmis partijomis išbandymas. Savo ruožtu tradicinės partijos turi septynis kartus pagalvoti prieš eidamos į konfliktą su Prezidentu šiuo korupcijos klausimu, nes visų pirma jos pačios turi būti suinteresuotos išsivalyti savo arklides.
A. Navickas pabrėžė, jog Prezidento reiklumo reikia pačioms partijoms, kad jos atstatytų savo autoritetą. Išrinkus V. Adamkų, partijos gavo šansą permąstyti savo veiksmus. Jeigu jos tai padarys, gali keistis ir Seimo rinkimų scenarijus. Tačiau kai kalbame apie visuomenės, partijų ir V. Adamkaus triadą, nevalia turėti omeny tik korupcijos skandalo. Politinei visuomenei reikia normalių politinių partijų. Prezidentas gali padaryti tikrai daug, bet tam reikia, ir kad pačios partijos būtų dialogiškos, norėtų, kad prezidentas moderuotų jų santykius su visuomene.
Telefonu kalbintas Kauno technologijos universiteto profesorius Algis Krupavičius priminė V. Adamkaus politinės karjeros istoriją, buvusius jo santykius su tradicinėmis partijomis. Prieš rinkimus V. Adamkus linksta flirtuoti su visomis dešiniosiomis bei centro partijomis, nes partijų palaikymas lemia rinkimų sėkmę. Po to paprastai ateina atšalimo laikotarpis. Be to, V. Adamkus turi gana aiškias ideologines nuostatas: nepaisant to, kad per 2000-ųjų Seimo rinkimus daugumą laimėjo socialdemokratai, vyriausybę formavo trapi naujosios politikos koalicija, ir finalas buvo liūdnas. Svarstydami galimą santykį su populistinėmis partijomis taip pat galėtume prisiminti, kad Naujoji sąjunga 2000-aisias buvo gana populistinė partija, bet ji buvo naujosios politikos bloko partnerė ir pateko į valdžią. Dabartinė V. Adamkaus pozicija dėl Darbo partijos yra simptomiška: laukti ir žiūrėti. Per savo spaudos konferenciją V. Adamkus sakė savo poziciją apsibrėšiąs po Seimo rinkimų, t. y. pagal būsimus rezultatus. Taigi aiškios linijos, strategijos, kaip paversti partijas stipria Lietuvos politikos jėga, V. Adamkus per savo politinę karjerą neturėjo. A. Krupavičiaus nuomone, tokią strategiją turėti yra būtina: atstovaujamoji demokratija yra partijų demokratija. Reikia sukurti atvirą, nuoseklų dialogą tarp partijų ir prezidento, kad Lietuvoje politika būtų sėkminga. V. Adamkaus pozicija tradicinių ir naujų partijų atžvilgiu turėtų skirtis, kadangi naujos partijos yra mažiau prognozuojamos.
Ko turėtų imtis Prezidentas, kad suvienytų tautą?
Socialdemokratai tikisi, kad V. Adamkus suvienys politinių sukrėtimų supriešintą tautą; Tėvynės sąjunga tikisi, kad jis įveiks dabartinę politinę krizę. Ar V. Adamkus pateisins tokius partijų lūkesčius?
V. Valentinavičius mano, kad pirmiausia V. Adamkus turėtų tartis su visomis politinėmis jėgomis. Nuo šios dienos bet koks liberalcentristų išskirtinumas turėtų būti pamirštas.
A. Navickas pridūrė, jog, jeigu paprašytume partijų apibrėžti, kas ta politinė krizė yra, jos pradėtų kalbėti apie labai skirtingus dalykus. Šiandien V. Adamkus, kaip moderatorius, pirmiausia turėtų padėti partijoms susitarti, kas yra krizė, ir tada pradėti ieškoti naujų bendrų sprendimų. Kita vertus, nemažiau svarbu, kad V. Adamkus nepamirštų, ką jis prieš rinkimus važiuodamas per kaimus žadėjo Lietuvos žmonėms. Svarbu ir toliau išlaikyti kontaktą su žmonėmis.
Kaip V. Adamkus palaikys ryšį su žmonėmis?
R. Paksas taip pat palaikė ryšį su žmonėmis: važiavo į miestelius ir prašė skundėsi jam dirbti trukdančiu elitu. Iš tokio ryšio atsirado naujų dūsavimų ir nusivylimų. Ar neturėtų V. Adamkus inicijuoti rimtų socialinės srities programų, galios perdavimo pilietinei bendruomenei projektų?
A. Navicko nuomone, politikai pernelyg įsijautė į psichoterapeutų vaidmenį – jie mano, kad pakanka išklausyti žmones, užjausti juos. Laikas inicijuoti konkrečias socialines programas. Ir V. Adamkus žadėjo žengti šį žingsnį bei tartis su politinėmis partijomis dėl programų įgyvendinimo, – jo autoritetas šiuo atveju galėtų padėti.
V. Valentinavičius mano, kad svarbu, kas tą ryšį su žmonėmis palaiko: R. Paksas tai darė vienaip, V. Adamkus – darys kitaip.
A. Navickas pridūrė, kad Prezidentas turėtų bendrauti su žmonėmis kaip su piliečiais, o ne kaip su rinkėjais, ne kaip su savo karjeros įrankiais.
Ko palinkėtų V. Adamkui jo oponentai bei rėmėjai?
Buvęs K. Prunskienės štabo narys V. Navickas pažymėjo, kad rezultatas yra apylygis, Lietuva poliarizuota ir politikai neturėtų šitai pamiršti. Naujai išrinktas Prezidentas visų pirma turėtų ieškoti santarvės tarp savo rinkėjų ir balsavusiųjų už K. Prunskienę. Tarp šių dviejų stovyklų esama aiškaus interesų, problemų skirtumo. V. Navickas nesutiko su Rytų ir Vakarų takoskyra, brėžiama tarp dviejų kandidatų: tarpvalstybinės sutartys nėra kvestionuojamos, skiriasi ne valstybės valdymo orientyrai, o veiklos principai. Bet V. Adamkaus programoje daugiau kalbama apie užsienio politiką. Palaikiusieji K. Prunskienę abejojo, ar jis sugebės spręsti šalies vidaus problemas. Išrinktajam Prezidentui reikėtų imtis būtent šio veiklos baro: užmegzti ir palaikyti dialogą tarp skirtingų visuomenės grupių, nevyriausybinių organizacijų bei valdžios institucijų. Prezidentas yra renkamas visų žmonių ir turėtų girdėti visas problemas. V. Navickas linkėjo V. Adamkui nekartoti rinkimų naktį Lietuvos televizijoje išsirutuliojusio oponentų žeminimo siužeto, nes toks elgesys tik audrina visuomenę ir neduoda naudos. Šiam palinkėjimui pritarė ir V. Valentinavičius bei L. Bielinis.
Filosofas Leonidas Donskis, nuosekliai idėjiškai rėmęs V. Adamkų, sakė, kad dabar Prezidento laukia sunkūs išbandymai. Lietuvos politinėje scenoje įvykę pokyčiai, gili politinės sistemos krizė užkrauna V. Adamkui didžiulę atsakomybės naštą. Naujųjų populistinių grupuočių iškilimas bei akivaizdus dominavimas Lietuvos politinėje arenoje ko gero žada gana sunkius laikus Lietuvos parlamentinei demokratijai. Kai reikia rinktis tarp atpažįstamų, klasikinio politinio spektro partijų ir dievai žino kokių jėgos grupuočių, moralinį autoritetą turinčio Prezidento vaidmuo tampa dvigubai svarbesnis. L. Donskis V. Adamkui palinkėtų tos laikysenos, kuri ir anksčiau išskyrė jį iš visų kitų Lietuvos politinių figūrų, – nepriklausyti nuo jokios grupuotės, jokių žmonių, norinčių jį privatizuoti, būti visos Lietuvos prezidentu. V. Adamkus yra konsoliduojanti figūra. Ir šiuo metu sužeistam Lietuvos politiniam kūnui, pažeistam Lietuvos solidarumui labai reikia tokio teisingo ir vienijančio, o ne keršijančio žmogaus.
V. Valentinavičius linkėjo mums po penkerių būsimų V. Adamkaus prezidentavimo metų rinktis jau ne tarp Rytų ir Vakarų, bet tarp vakarietiškos kairės ir vakarietiškos dešinės, ir turėti Lietuvoje visą šimtą procentų Vakarų.
