G. Vaškelis atkreipė dėmesį į neretai kylantį nepasitenkinimą, kad mokyklose mokiniams tenka skaityti daug lietuvių literatūros, bet ne pasaulinės klasikos ir populiarių šiuolaikinių knygų: „Ar iš tiesų taip blogai? Ar tai visai kita problema, apie kurią niekas nekalba – kad mokyklose jau daug metų niekas išvis nieko neskaito?“ – klausė G. Vaškelis.
Į jo repliką atsakė M. Kvietkauskas: „Iš tiesų mokyklose jaučiamas dar iš tarybinių laikų likęs perdėto normatyvumo ilgesys – kad būtų paruoštos normos, taisyklės, kad būtų aišku, ką mokinys turi išmokti ir ką pasiruošti egzaminui. Šiek tiek sustingusi mūsų literatūros mokymo samprata.“ Tačiau, anot jo, nereikėtų pulti į kraštutinumą ir mokinių vertinti kaip mokyklos klientų – jeigu jie nėra visiškai patenkinti, tuoj pat derintis prie jų norų.
„Mūsų kanonas – 28 autoriai. Daug tai ar mažai?“ – apie programoje numatytus „privalomus“ autorius, kurių kūryba įtraukiama į lietuvių kalbos egzaminus, sakė M. Kvietkauskas. Palyginimui jis pateikė Lenkiją: ten moksleiviams privaloma susipažinti su apie 53 autoriais. „Ko gero, tai mentaliteto klausimas.“
„Literatūros sociologai galėtų tautą vadinti interpretacine bendruomene, kuri turi bendrus tekstus ir juos bendrai suvokia“, – sakė D. Kuolys. Jis svarstė, kad šiandieniniai paaugliai skaito ir lietuvių klasikus, ir „Harį Poterį“, ir panašias knygas. Kuris interpretacinis laukas bus stipresnis ir paveikesnis po 50 metų?
„Kad suprastume, jog lietuvybė XXI amžiuje jaunam žmogui negali duoti tai, ko jam reikia, kurkime ją tokią, kuri tai duotų“, – apie pokyčių būtinybę keistis sakė D. Kuolys. Pirmuosius diskusijos dalyvius ant pakylos pakeitę Vilniaus licėjaus moksleiviai, studijuojantys ir pagal tarptautinio bakalaueiato, ir pagal nacionalinę programą, teigė, kad nacionalinė lietuvių literatūros mokymo programa yra pernelyg perkrauta, o su autoriais ir kūriniais susipažįstama tik prabėgomis
„Jei būčiau programos sudarytojas, kaip tik apie tai kalbėjome ir su mokytoja, grįžčiau prie Maironio idėjos, kad literatūrą reikia pradėti dėstyti nuo K. Donelaičio, o ne nuo Husoviano ir Sarbievijaus“, – sakė pagal nacionalinę programą besimokantis moksleivis.
Pagal tarptautinio bakalaureato programą besimokantis vaikinas atkreipė dėmesį, kad nacionalinė programa pilna lietuvių autorių, tačiau trūksta visuotinės literatūros ir pasaulinio konteksto. „Kontekstas visą laiką mokiniui svarbu. Negalima taip nepasitikėti mokiniu, kad sakytume: „Jei jau atleisime vadžias, jis pabėgs į užjūrio lankas.“ – Kaip galima skaityti A. Škėmos „Baltą drobulę“ neskaičius Kamiu „Svetimo“ arba „Sizifo mito“? – stebėjosi moksleivis.
„Mums sakoma, kad štai vienas ar kitas autorius mus labai priartino prie Europos konteksto, tačiau mes nežinome to konteksto“, – jam pritarė kita moksleivė.
Mokiniai teigė norintys labiau įsigilinti ir nuodugniau analizuoti tekstus, nesistengiant apimti tiek daug kūrinių. D. Kuolys įvertino išsakytas pastabas, tačiau nebuvo linkęs sutikti su moksleiviais: „Jūs negalite norėti žinoti, iš kur atsirado partizanas Daumantas, bet nežinoti, iš kur atsirado Gedimino pilis. Linkiu Jums su mokytojais atrasti kuo daugiau įvairių kūrinių ir kad jie jums taptų savais.“
