Praėjusią savaitę Vilniuje susirinko skandalingai žlugusio „Snoro“ banko kreditoriai. „Balsas.lt savaitė“ pateikia interviu su žurnalistu Mantu Dubausku, parašiusiu knygą „Kaip pradanginti milijardą“, kurioje narpliojami didžiausio lietuviškos bankininkystės skandalo užkulisiai.
Mantas Dubauskas (nuotr. asm. archyvo)
Turėjo „Snoro“ obligacijų
– Savo knygą „Kaip pradanginti milijardą“ skiriate mamai, kuri anot jūsų, po ilgų įkalbinėjimų pasidavė paties pasiūlytai idėjai, kad namie laikyti santaupas nesaugu, ir nunešė jas į banką. Ar jūsų šeima taip pat prarado ilgai taupytus pinigus žlugusiame „Snoro“ banke? – „Balsas.lt savaitė“ paklausė M. Dubausko.
– Taip, iš tiesų ne vienerius metus metus aiškinau mamai, kad namie laikyti pinigus nesaugu. Be to, bankai už indėlius ir palūkanas moka. O nuogąstavimus, kad bankas gali bankrutuoti, atremdavau argumentu, kad indėliai yra apdrausti, todėl net žlugus bankui santaupos nepražus.
Kalbėdamas apie tai neminėjau nei „Snoro“, nei kurio nors kito banko pavadinimo – turėjau galvoje bankus apskritai. Galiausiai, kai mama apsisprendė pasidėti indėlį, nesidomėjau, į kurį banką ji nuėjo. Jei būčiau žinojęs, kad nunešė į „Snorą“, būčiau paskambinęs jai praėjusių metų lapkričio 15 dieną, kai dienraštyje „Lietuvos rytas“ pasirodė straipsnis apie neva ruošiamą ataką prieš lietuviškus bankus.
Iki tol buvo tik abejonių dėl „Snoro“ ateities, tačiau po minėto straipsnio supratau, kad „Snoras“ turi didelių problemų. Tai buvo akivaizdu, nors „Snoro“ vardas straipsnyje nė nebuvo paminėtas.
Kur mama laikė pinigus, sužinojau tik kitą dieną, kai „Snoro“ veikla jau buvo sustabdyta. Džiaugiuosi, kad tai buvo paprastas apdraustas indėlis, o ne indėlio sertifikatas ar obligacijos. Pastaruosius du produktus pirkę žmonės prarado pinigus. Kadangi indėlis buvo apdraustas, finansinių nuostolių mama nepatyrė. Tiesa, šiek tiek būta nerimo.
Manęs nė kiek nestebina, kad tiek daug paprastų žmonių dėjo indėlius į „Snorą“. Jie juk rinkosi pagal siūlomas palūkanas, kurios neretai būdavo vienos didžiausių rinkoje. Kadangi „Snoras“ veikė legaliai, prižiūrėtojai nebuvo viešai išsakę priekaištų jam, žmonės be didelio nerimo patikėdavo savo santaupas.
Aš pats į „Snorą“ indėlio nebūčiau dėjęs. Tiesa, anksčiau esu turėjęs šio banko obligacijų. Tačiau tada žinojau, kuo rizikuoju, o pelningumas buvo toks, dėl kurio vertėjo rizikuoti. Jei tąkart būčiau praradęs pinigus, būčiau kaltinęs tik save.
Politikų vaidmuo
– Žiniasklaidoje būta įvairiausių istorijų apie banko valdytojus. Ar išties jie buvo glaudžiai susiję su organizuotų nusikaltėlių struktūromis ir slaptosiomis tarnybomis?
– Galiu pasakyti tik tiek, kad žiniasklaidoje iš tiesų būta įvairiausių istorijų. Tačiau įrodymų, kad banko valdytojai buvo glaudžiai susiję su organizuotų nusikaltėlių struktūromis, neturiu. Daugiau duomenų turiu apie tai, kad kai kurie „Snoro“ atstovai buvo susiję su Lietuvos banko, turėjusio prižiūrėti „Snorą“, atstovais.
– Esate minėjęs, kad jums nepavyko pašnekinti pagrindinių banko herojų – buvusių akcininkų Vladimiro Antonovo ir Raimundo Baranausko. Galbūt teko girdėti, kaip jie įvertino jūsų veikalą?
– Taip, buvusių „Snoro“ akcininkų pašnekinti nepavyko, nors iš pradžių tai atrodė gana realu. Viliuosi, kad pavyks juos pakalbinti ruošiant antrą „Snoro“ istorijos dalį – jau dabar turiu pakankamai duomenų naujai knygai.
Kai rašiau pirmąją knygą, sąmoningai mažai dėmesio skyriau įvykiams, ėjusiems po „Snoro“ nacionalizavimo. Įvykiai tada klostėsi taip greitai, kad atidavus knygą į spaustuvę galėjo paaiškėti daug naujų svarbių faktų. Tokiu atveju knygoje kai kurios situacijos būtų atrodžiusios tik pusiau aprašytos. To vengdamas nusprendžiau dalį informacijos pasilaikyti, kol paaiškės naujų faktų.
Matau, kad neklydau – tik visai neseniai galėjau nusipiešti pilną kai kurių įvykių paveikslą. Tarp šių paveikslų – politikų vaidmuo „Snoro“ istorijoje, arba informacijos apie ruošiamą nacionalizavimą nutekinimas. Ir anksčiau buvo žinoma, kad informacija buvo nutekinta, tačiau dabar, žinant kur kas daugiau faktų, galima daryti atitinkamas išvadas.
Įdomios informacijos esu aptikęs ir užsienyje: Latvijoje, Rusijoje, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje. Ten yra žmonių, kurie aktyviai domisi V. Antonovu ir „Snoro“ istorija, su kai kuriais jų planuojame draugiškai apsikeisti informacija.
Apšaukti nestabiliu – pavojinga
– Kokią prognozuojate „Snoro“ akcininkų istorijos baigtį?
– Pirmiausia, manau, ši istorija bus labai ilga. Panašu, jog buvę „Snoro“ akcininkai turi pakankamai finansinių išteklių, kad maksimaliai ilgai išbūtų Londone, kur jiems patogiau atremti kaltinimus.
Bet kokiu atveju šioje situacijoje laimėtojo nebus. Bus tik daugiau ir mažiau pralaimėjusi pusė. Tiesa, viena nugalėtojų grupė vis dėlto – teisininkai. Na, gal dar viešųjų ryšių specialistai.
– Ar ateityje dabar veikiantiems šalies komerciniams bankams gali nutikti liūdna „Snoro“ istorija? Kuris bankas, jūsų akimis, yra nestabiliausias?
– Teoriškai tokia istorija gali pasikartoti. Ar taip atsitiks praktiškai, priklausys visų pirma nuo to, kokia bus bankų priežiūra. Kitaip tariant, nuo to, kaip bus išmoktos „Snoro“ pamokos.
Mano akimis žiūrint, bent jau artimiausiu metu tokia situacija neturėtų pasikartoti. Atsakyti, kuris bankas, mano manymu, yra nestabiliausias, negalėčiau. Visų pirma, dėl to, kad visi dabar veikiantys bankai yra pakankamai stabilūs. Antra, apšaukus nestabiliu galima sugriauti net stabiliausią banką. Trečia, nestabilų banką pavadinus nestabiliu gali tekti ilgai aiškintis dėl šmeižto.