Šių metų skandalų Lietuva – kaip klipatėlių gyvenimas Balio Sruogos „Dievų miške“: visi kruta, juda, vaizduoja, kad dirba, bet tikro darbo rezultatų nematyt. Negi paneigsi, kad problemos nebuvo sprendžiamos?
Vos prasidėję metai įvarė galvos skausmą politikams, kurie „staiga išaiškėjo“ esą KGB rezervistai. Ir ne bet kur, o vienuose įtakingiausių valstybės postų – užsienio reikalų ministras Antanas Valionis ir Valstybės saugumo departamento vadovas Arvydas Pocius. Vėliau prie šios kompanijos prisijungė valstietis, dabar ir liaudininkas Alfredas Pekeliūnas. Kaip ir turi būti, komisija buvo sudaryta, bet jos išvados nesibaigė galvų kapojimu.
Tik A. Pekeliūnas neteko Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko pareigų, bet tai jau lėmė ne galimas jo priklausymas KGB rezervui, o visus metus žiniasklaida linksminusios auksinės mintys apie Europos Sąjungos „narę“ Norvegiją, žinios apie „gerėjančius“ Kinijos ir Tibeto santykius bei ryžtas gerinti tragišką Seimo įvaizdį.
Koalicijos partneriai jam davė laiko pasimokyti, bet politikas nebuvo stropus mokinys ir pabėgęs iš pamokų (sesijos) dar nukako į Italijos Alpes paslidinėti. Paskui paaiškėjo, kad A. Pekeliūnas ne tik aktyviai poilsiavo, bet suspėjo su verslininkais pašnekučiuoti apie modernaus sąvartyno statybas. Ir vėl: etikos sargai svarstė, bet pažeidimų nerado.
O atostogų karštligė praėjusią žiemą buvo apėmusi ne vieną seimūną. Žiniasklaida vos spėjo gaudyti į visas keturias Pasaulio šalis išsimėčiusius. Antanas Bosas pasiguodė už visus: kaip pasakysi vaikams, kad Seimas neišleidžia tradicinių atostogų? Kai problema smaugė patį Seimą, jis greitai legalizavo savo atostogas.
Labiausiai per poilsį nudegė Kęstutis Glaveckas, nes jo išvyka su žmona į Taitį jam formaliai kainavo narystę liberalcentristų gretose. Esą toks elgesys galėjo pakenkti partijos įvaizdžiui. Sakysite, principinga? Bet gali tik gūžčioti pečiais: kaip kelionė Taitin kenkia įvaizdžiui labiau nei „abonentiniai“ įtarimai?
Liberalcentristų lyderį Artūrą Zuoką jau galima vadinti fenomenu. „Naujosios moralės“ autorius atrodo toks pat nepajudinamas kaip ir tas žymusis XX a. veikėjas, atėjęs visiems laikams. A. Zuoką išbarė prezidentas, vaiko krikštatėvis Valdas Adamkus. Bet Vilniaus meras tik išėjo trumpų atostogų. Atvirai A. Zuoką „abonentu“ įvardijęs Seimas taip pat nepasiekė galutinio rezultato – mero pasitraukimo. Šiame fone suskilusi partija tėra viena iš daugelių tokio „stabilumo“ padarinių.
Net „stabilumo garanto“ sinonimu tapęs premjeras Algirdas Brazauskas šalia A. Zuoko šiemet nebeatrodė turįs tvirtą pagrindą po kojomis. Nebuvo tokio mėnesio, kai nepasklistų gandas apie galimą jo atsistatydinimą. Bet patį politiką, regis, labiausiai įsiutino konservatorių iniciatyva prikelti „Draugystės“ privatizavimo istoriją. Ir teko A. Brazauskui „po penkiasdešimt metų darbo Lietuvai ir penkiolikos metų darbo nepriklausomai valstybei eiti aiškintis į prokuratūrą“. Nors tyrimas dar nebaigtas, o valdančioji dauguma kaip įmanydama bando užblokuoti opozicijos norą suburti komisiją, įvykį, kad atkreiptas dėmesys į galimą viešųjų ir privačiųjų interesų supainiojimą tarp aukščiausių ir įtakingiausių politikų, verta priskirti prie šių metų teigiamų.
Ne mažiau nei „Draugystė“ A. Brazauskui šiemet galvą kvaršino kita draugystė – koalicijos partnerių Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas. Jo šiemet buvo visur ir daugiau negu reikia. Jis sustabdė naujų paraiškų paramai iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų gauti priėmimą ir susipyko dabar jau su kitu eksministru Algirdu Butkevičiumi. Jo buvęs bendražygis perspėjo apie V. Uspaskicho raginimus bendrapartiečiams steigti konsultacines bendroves ES lėšoms gauti, o ant trijų pavaldinių Ūkio ministerijoje krito įtarimų šešėlis dėl galimo viešųjų ir privačių interesų konflikto skirstant ES struktūrinių fondų lėšas. Pats V. Uspaskichas sudarė komisiją iš ministerijos darbuotojų, bet valdininkus išteisinančios išvados greit nukeliavo į stalčių.
Iš ES milijonų labirinto išsisukęs V. Uspaskichas užkliuvo už daug buitiškesnės kliūties – aukštojo mokslo diplomo. Nors jo surasti tuometis ūkio ministras nusigavo iki Maskvos ir vėliau dublikatą demonstravo per televiziją, koalicijos partnerių neįtikino ir turėjo pasitraukti. Skambias frazes apie grįžimą į politiką tik atsisakius verslo pakeitė nuolatinės kelionės po Lietuvą su vaišėmis, glėbiais pažadų ir abejonėmis prezidento darbingumu.
Kas matė, kaip V. Adamkus po to bandė pamokyti darbietį etiketo, sutiks, jog politinės moralės kartelę norinčio pakelti šalies vadovo švelnus tonas ir nedrąsi šypsena veide simbolizuoja jo laikyseną visus metus – didžiųjų stumdymųsi metu jis tegalėjo reikšti apgailestavimą ar pasipiktinimą, bet politinė konjunktūra retai leido imtis ryžtingesnių veiksmų. Tai gal ne tiek paties prezidento, kiek nuolat besikeičiančios komandos silpnumas ir patirties stoka. Užtenka prisiminti, kaip nereikalingą įtampą sukėlė „strategiškai tinkamo momento“ laukimas dėl apsisprendimo vykti ar nevykti į Maskvą švęsti Gegužės 9-osios. Visuomenė kone juvelyriniu tikslumu pasidalijo į dvi lygias stovyklas, o V. Adamkų atakavo perspėjimai „galvoti, ką reiks valgyti“ iš vienos pusės ir priminimai apie skaudžias istorijos pamokas iš kitos.
O priminimai apie galingąjį kaimyną kartais nukrinta tiesiog iš dangaus. Naikintuvo „Su-27“ katastrofa turėjo nutildyti visus abejojančius balsus, ar verta Šiauliuose nuolat talžomiems užsienio lakūnams sergėti mūsų oro erdvę.
Kita vertus, šiemet pirmą kartą ne tik sulaukėme kitų šalių karinių pajėgų pagalbos, bet ir patys prisiėmėme atsakomybę už Goro provincijos Afganistane atkūrimą. Ir net jei vietinių skandalų šaršalyne naujienos apie mūsų kareivių gerus darbus kažkur talibų režimo nualintoje valstybėje ištirpsta, šis Lietuvos žingsnis rodo aiškius poslinkius į gerąją pusę.
Deja, tokio toliaregiško mąstymo dar labai trūksta vietiniams vadukams ir biurokratams, nepažabojantiems nelegalių statybų Kuršių nerijoje ir leidžiantiems toliau niokoti brangiausius mūsų gamtos kampelius. Tad naujiesiems metams telieka viltis, kad norėdami pasidžiaugti nesudarkytos gamtos prieglobsčiu neturėsime vykti... į kalnuotą Afganistaną.
