Nuosmukių ir pakilimų savo gyvenime Leonora neskaičiuoja, nors buvo visko – aukštai pakilus, tekdavo skaudžiai parklupti, netekti visko, ką sukūrė ir likti be nieko. Tik apie visa tai šiandien ji kalba su šypsena – iš kiekvieno neigiamo dalyko galime sukurti ką nors teigiamo.
Perėjusi ir šiltą, ir šaltą, asmeninių pokyčių trenerė, psichologė, pirmosios lietuvių autorių saviugdos knygos „Sielos aritmetika“ autorė Leonora jau daugiau nei dešimtmetį su savo seserimis Ieva ir Egle yra „Now Be You“ širdys ir sielos, skleidžiančios seserystę bei vedančios asmeninio ir dvasinio tobulėjimo keliu.
Ankstyva pažintis su šou pasauliu
Iš nedidelio kaimo Prienų rajone kilusi Leonora jau 13 metų gyvena saulėtojoje Ibizoje, o jos vardas žinomas daugybėje pasaulio šalių. Tik stebuklingo sėkmės recepto ji neturi – sako, patys esame savo gyvenimo kūrėjai.
Dar vaikystėje iš Stakliškių L. Blekaitytę ir jos šeimą gyvenimo keliai nuvedė į Birštoną. Tada atrodė, kad visad gyvenimas ir virs Lietuvoje. „Gyvenant ir augant mažame kaime mano didžiausia svajonė buvo pasiekti Vilnių. Tai buvo geriausia, ką galėjau įsivaizduoti. Bet, kaip sako, svajonių nereikia fiksuoti, jas galime statyti kaip laiptelius, nes tai yra mūsų kūrybinis kuras, kad galėtume augti toliau“, – šypteli pašnekovė.
Savo tikslą ji pasiekė, baigusi mokslus persikėlė į Vilnių, kur studijavo teisę, nors pripažįsta ilgą laiką svajojusi įgyti psichologės išsilavinimą. Ji iki šiol prisimena mamos žodžius: „Vaikeli, tu visą gyvenimą būsi su kitų žmonių problemos. Ar tu tikrai to nori?“:
„Teisė buvo loginis sprendimas, atėjęs į gyvenimą kaip ir visiems – iš pasakymų „mokykis tai, iš ko daug uždirbsi“. Tai suprantamas patarimas su meile iš visų suaugusių, kurie galėjo mane supti tuo metu.“
Dar studijuodama universitete, Leonora padėjo savo pažintį su šou pasauliu – visada mėgusi šokti ji sako tai darydavusi visada, kai tik rasdavo laisvą minutę, o likimas viską sudėliojo į savo vietas: ji sutiko grupę, su kuria pradėjo keliauti, dirbti renginiuose.
Šiandien ji su juoku pasakoja, kad samdomą darbą per savo gyvenimą dirbo lygiai penkis mėnesius, tada bandė mokytis gyventi taip, kaip kiti sako, kad reikia. Žurnalo vadybininkės pareigos spraudė į rėmus, o norėjosi dirbti ne nustatytomis valandomis, o aplankius mūzai: „Darbo sąlygos manęs neįkvėpė, aš jaučiausi tarsi kalėjime, aš negalėjau sutramdyti savo vidinio polėkio, kuris vis sakė, kad turiu būti ne čia, gyventi kitaip.
Supratau, kad niekas kitas, tik aš galiu pasakyti tam „ne“ ir išdrįsti išeiti į tai, ko visi bijome – nežinomybę. Bet ko mes bijome? Atsigręžusi atgal visiems žmonės sakau, kad aš labiausiai bijau gyventi gyvenimą, kai viduje esi miręs, nes žmogus po truputėlį miršta viduje, kai eina prieš save. Mes savo kiekvieną svajonę žudome kasdien eidami pro sukąstus dantis, nes turime tai daryti.“
Viską pakeitė apsilankymas Ibizoje
Tada, vos 20-ies, ji pirmą kartą atsidūrė Ibizoje. Atvykus į atranką, ji pamatė ne tik siautulingą salos gyvenimą, bet ir žmones, alsuojančius laisve ir polėkiu, dėliojančius savo gyvenimo kelią taip, kaip norisi, o ne taip, kaip kažkas padiktavo.
„Aš pamačiau laisvų kūrybinių minčių pasaulį – atlikėjų, artistų, dailininkų, kūrėjų, filosofų, rašytojų, muzikantų. Atrodo, atmerkiau akis ir staiga supratau, kad suaugę žmonės gali gyventi kitaip, kad ir teisininkai gali šokti, gydytojai gali dainuoti, meistrai – kurti. Ši sala priima labai skirtingus žmones“, – po prisiminimus klajoja Leonora.
Įkvėpta suvokimą pakeitusių potyrių, būdama 22-ejų L. Blekaitytė įkūrė savo prodiusavimo agentūrą „Be You“. Prisimindama šį gyvenimo etapą ji šypsosi – nors į tai nėrė stačia galva, kiekviename žingsnyje lydėjo aistra ir užsidegimas.
„Mano kelionė prasidėjo nuo to, kad aš leidau sau būti savimi, leidau sau daryti tai, ką noriu, supratus, kad teisininkė gali šokti. Norėjau, kad tie žmonės, kurie neleidžia sau, bet nori, būtų įkvėpti dainuoti, šokti. Supratau, kad mūsų šalyje yra labai talentų, kurie niekada nežinojo, kad gali jį panaudoti ne tik sau prieš veidrodį, bet ir kitų akims bei džiaugsmui“, – sako ji.
Sėkmės traukinys įgavo įspūdingą pagreitį – Leonora subūrė šokėjus, muzikantus, akrobatus, apšvietėjus, vykdė talentų atrankas, kūrė reklamas, dirbo su televizijomis kitose šalyse, prisidėjo prie daugybės aukšto lygio renginių įgyvendinimo:
„Sulaukiau labai daug palaikymo, nes buvau jauna, svajojanti, tyra ir tuo pačiu daug aistros savo veiklai turinti mergina, kuri nebijojo, neabejojo. Žmonės negalėjo pasakyti „ne“, nes aš tikėjau. Tikėjau visais žmonėmis, kurie dirbo su manimi, tikėjau visais atlikėjais, užsakovais, aš tikėjau savimi.“
Greitai sėkmės karuselė įsisuko, nors pati pašnekovė sako – tai nebuvo vien raudonais kilimais nuklotas kelias ir VIP renginiai. Buvo daug pamokų, suklupimų, praradimų. „Mes turime priimti tai kaip dalį duališkumo, kuris augime priverčia kristi, kritime – augti. Tai yra dalis proceso“, – priduria.
Sustabdė klinikinė mirtis
Darbas su garsiais vardais, biurai Vilniuje, Ibizoje ir Majamyje, didelius kontraktus keitė dar didesni. Tad ar pavyko neužmigti ant laurų? L. Blekaitytė turi paprastą atsakymą – ne, nes visad padėjo atsakomybė ir struktūra, nubrėžtos ribos.
„Visas augimas vedė į dar didesnį užsuktą ratą, reikalavo didesnių išlaidų, atsakomybės, daugiau bemiegių naktų ir kelionių. Aš buvau tarp Vilniaus ir viso pasaulio, bet tai vedė prie minties: „O ką aš darau?“ Aš neturėjau laiko sustoti ir pažiūrėti, ar žaliuoja medis.
Kažkuriuo metu sau pasakiau, kad jaučiuosi lyg kalėjime, bet dabar jau susikurtame savo pačios. Aš tarsi tyliai meldžiausi, kad kažkas mane sustabdytų, nes pati savęs negalėjau sustabdyti, jau buvo per daug įsisukęs atsakomybių ir įsipareigojimų ratas“, – pasakojo pašnekovė.
Leonora puikiai prisimena vieno iš sąmoningumo mokytojų žodžius, kad kai gyvenimo vairas išslysta iš rankų, pirmiausiai sulaukiame užkliuvimo, tarsi įspėjimo, vėliau – skambučio, o jų neklausant galiausiai ant galvos užkrenta plyta. O kai patys negebame sustoti, gyvenimas pats kerta per stabdžius:
„Mano pačios susikurtas gyvenimas nešė mane kaip žiurkėną rate. Šioje vietoje man padėjo sustoti klinikinė mirtis – dirbant labai daug, valgant ir miegant labai mažai, įvyko momentas, kai buvau ten, kur neturėjau būti, galėjau važiuoti namo ir miegoti, bet aš patekau ne ten, su ne tais žmonėmis, netinkamoje vietoje.
Stipriai apsinuodijus man sustojo širdis, tai buvo tas momentas, kai pamačiau savo gyvenimą iš šalies ir supratau, kad nebuvau jo šeimininkė. Tai buvo didžiulis išsilaisvinimas iš kūno, palaiminimas sutikti ir pajusti tą šviesą, susijungti su didesne savęs apimtimi.“
Klinikinė mirtis apipinta įvairiausiais mitais apie šviesą tunelio gale, prieš akis prabėgančius įsimintiniausius gyvenimo momentus. Leonora nusijuokia visada skeptiškai žiūrėjusi į tokius pasakojimus, bet ši patirtis leido prisiliesti prie kažko daugiau, ką sunku nupasakoti žodžiais.
„Kai baigiasi gyvybė kūne, niekas nesibaigia žmogaus energijos lauke, apimtyje, kurią mes galime pavadinti siela arba sąmoningumu. Tada, kai atrodo, kad jau nieko nėra, viskas išsiplečia, tik į kitą apimtį.
Mane apėmė jausmas, kad esu dar daugiau, negu kada galėjau būti. Man norėjosi komunikuoti su visais žmonėmis, bendrauti, pasakyti, kad man viskas gerai, bet bandant supratau, kad jau nebesu ten, kur buvau, ne toje dimensijoje, manęs negirdi, nemato, nejaučia.
Tu esi su visais, pas visus tuo pačiu metu. Viskas vyksta šviesos greičiu, kuris veda į dar didesnę šviesą, kurią sunku suvokti protu. Aš nemačiau veidų, negirdėjau balsų, bet jaučiau kosminę tyrą dieviško resurso meilę. Grįžus atgal ir tai prisiminus be galo sunku būti tuo pačiu žmogumi, daryti tai, ką tu darei“, – prisimena L. Blekaitytė.
Ir mintyse sukosi ne pasiekimai ar nuveikti darbai, bet patys tyriausi ir šilčiausi, tikriausi momentai – mamos apsikabinimai, pirmas kartas, kai su tėčiu valgė ledus, nuoširdžiai juokėsi su drauge, stebėjo ant gėlės žiedo nutūpusį drugelį.
„Tai yra pačios gražiausios akimirkos, todėl visiems sakau, kad didžiausias darbas, kuriuos turime daryti – kolekcionuoti tikrus, tyrus patyrimus savo gyvenime ir dalintis tuo su kitais“, – priduria ji.
Apie klinikinę mirtį kurį laiką niekam neprasitarė
Leonora sako pusę metų niekam apie tai nepasakojusi ir su niekuo nekalbėjusi – reikėjo laiko pačiai suvokti, kas įvyko, išmokti gyventi su prasiplėtusiu sąmoningumu, nors visąlaik tarsi sulaukdavo patvirtinimo iš aukščiau, kad viskas buvo taip, kaip turėjo būti.
Tačiau sugrįžusi į kūną ji sako nebegalėjusi vėl tęsti veiklos su prodiusavimo agentūra: „Užtruko trejus metus viską sustabdyti, nutraukti kontraktus, atleidinėti žmones. Daug žmonių nesuprato, nežinojo, kas vyksta su manimi, klausė, gal man reikia psichologinės pagalbos.
Aš labai stipriai ėjau į save. Visada tai dariau – važiuodavau į praktikas, dariau tai, apie ką anksčiau buvo gėda pasakyti – meditavau. Dabar tai didinga, bet tuo metu turėdavau slėpti. Bet tai buvo mano parašiutas, didelė aistra ir dėmesingumas pildyti save energija, kurios niekas man negali duoti, tik aš pati.
Suvokiau, kad mano kūnas ir psichika buvo ruošiama, kad galėčiau bendrauti su žmonėmis ir jiems padėti, nors tuo metu to nežinojau. Dėl to mes turime būti dėmesingi ir kantrūs, kai gyvenimas vyksta per mus. Mūsų protas to nesuvokia, bet tai mus kažkur veda.“
Trejus metus uždarinėjant verslą Leonora vadina netekčių metais – neteko biurų, pinigų, draugų, šlovės ir galiausiai teko glaustis pas seseris ant sofos, nes neturėjo nieko, neišgalėjo nė susimokti buto nuomos.
Bet ji sako turėjusi tai, kas padėjo kiekvieną kartą lipti iš duobės ir vėl pasiekti aukštumas – stiprią intuiciją, kuri nuvedė į Niujorką. Sako, tai buvo integracinis procesas, laikas suvokti, kad nebegali grįžti ten, kur buvo, nors ir teko atsisakyti pelningų pasiūlymų.
„Supratau, kad turiu pasakyti „ne“ visiems seniems gyvenimo aspektams. Pasakiau ne dideliems pinigams, Las Vegasui, grįžau į Niujorką ir pradėjau gyventi nuo vienos sofos ant kitos pas draugus, juos konsultuoti. Patarta vienos draugės, pradėjau rengti savipagalbos, augimo renginius, žmonės pradėjo ateiti – aš radau savo kelią, bet jo neišsigryninau“, – prisimena pašnekovė.
Viską pakeitė netyčia plačiose ir judriose Niujorko gatvėse sutiktas senas pažįstamas iš renginių organizavimo pasaulio. Tarsi pats likimas atsiuntė šį susitikimą – pasakiusi, kad paliko šou verslą ir dabar dirba su moterimis, moko jas intuicijos, meilės sau, sulaukė kvietimo pasakyti kalbą žinomų prekės ženklų generalinėms direktorėms galerijos atidaryme.
L. Blekaitytė tai vadina savo krikštu Niujorke – ėjo sakyti kalbą nė nežinodama, ką pasakys, bet leido žodžiams lietis intuityviai. Rizika atsipirko, taip pritraukė vienas pirmųjų ir didžiausių klienčių Niujorke, tad gyvenimas vėliau rutuliojosi tik į kalną – Leonora vėl atsistojo ant kojų, išsinuomojo apartamentus Penktajame aveniu, klientų ratas vis plėtėsi.
Sėkmę lydėjo suklupimai
Bet ir vėl greitai įsisukus sėkmei, teko patirti ir nesėkmę – jau planavo, kad atsidarys kabinetą, nes kaip tik tuo metu baiginėjo psichologijos kursus, su teisininkais dėliojo visus taškus ant „i“, kad gautų žaliąją kortelę ir galėtų plėtoti verslą.
„Visi teisininkai sakė, kad viską padarys, tik sumokėk pinigus, tikrai gausi kortelę. Atvažiuoju į Lietuvą ir mane sustabdo Lietuva ir aš negaunu jokios kortelės, kaip buvo pažadėta, dėl teisininkų klaidos, lieku gatvėje neturėdama galimybės grįžti į Niujorką ir vėl grįžtu pas seses ant sofos Lietuvoje“, – dar vieną likimo mestą iššūkį nupasakoja pašnekovė.
Ji neslepia – buvo sunku, kilo daugybė klausimų, ką daro ne taip, kad pakilus vis tenka kristi, bet galiausiai pasakė: „Tebūnie“, supratusi, kad nors kol kas nemato rezultato, vieną dieną jis taps aiškus ir tai bus atsakymas į visus iki tol kilusius klausimus.
Įsisavinus šią mintį ji sulaukė viską vėl pakeitusio skambučio – kvietimo atvykti dirbti į Maldyvus komandos psichologe ir jau netrukus gyveno saulėtoje šalyje, buvo arti gamtos, dirbo mėgstamą darbą. Kol galiausiai vieną dieną išgirdo – įmonė bankrutuoja ir ji vėl lieka be nieko:
„Darbdaviai pasakė, kad turime gerą ir blogą naujieną. Bloga naujiena buvo ta, kad negali man sumokėti, nes viskas griūna, gera – kad nupirks bilietą atgal namo. Bet o kur mano namai? Aš nežinau, kur jie. Nebenorėjau trečią kartą grįžti pas seses ant sofos.
Tai buvo momentas, kai supratau, kad gerą naujieną turiu pasidaryti dar geresne – pasakiau, kad noriu skristi į Ibizą. Tai buvo 2011 metų 11 mėnesis, visi klausė, ką ten darysiu, kai šalta. Aš nežinojau, bet turėjau ten atsidurti.“
Pradžia nebuvo lengva, tačiau ji visad turėjo užnugarį – savo seses, kurios iš Lietuvos siuntė jai pinigus, kad galėtų kurti gyvenimą Ibizoje. Leonora tąkart pažadėjo – visa tai sugrįš, nors ir nežino, nei kada, nei kokia forma.
„Aš ilgai kviečiau seses ateiti į savo sėkmingą verslą, prodiusavimo kompaniją – nė viena neatėjo, bet kai prasidėjo mano kelias kuriant „Now Be You“, keliones į save, jos abi atskrido į Ibizą ir sakė viską, ką darysi, mes darysim kartu, nes mums įdomu, mūsų širdis, siela nori kažko to, ko mes nežinome, nes nebenorime taip, kaip buvo anksčiau“, – nusišypso Leonora.
Seserystė skleidžiasi gražiausiomis spalvomis
Stiprios it kumštis dabar visos trys seserys – Leonora, Ieva ir Eglė – jau daugiau nei dešimtmetį padeda ieškoti savo kelio, plėsti sąmoningumą ir perimti gyvenimo vadžias į savo rankas, organizuoja mokymus, retritus Lietuvoje ir Ibizoje, užsiima mentoryste:
„Pirmas dalykas yra savęs stebėjimo, filmavimo iš šalies, savęs suvokimo praktika, supratimas, kad aš esu ne tai, ką žmonės į mane projektuoja, o kad esu visa tai ir dar daugiau, todėl turiu būti atsakingas už savo mintis, žodžius, veiksmus ir emocijas, kuriose esu.
Tai nereiškia, kad turiu jų vengti, bet kad jose išbūnu ir galiu jas pakeisti sąmoningai. Čia prasideda pati fantastiškiausia kelionė, kuri vadinasi aš esu savo gyvenimo kūrėjas ir gyvenimas vyksta per mane.“
Paklausta, kokią žinutę norėtų perduoti kitiems, Leonora pabrėžia – jai per daug kainavo nekeisti savęs ir nedaryti to, ko iš tikrųjų troško širdis. Ir ji žino, kad nėra tokia viena. Nors pirmiausia visada kyla vidinis konfliktas, pokytis ir išėjimas iš komforto zonos būtinas.
„Mes esame savo gyvenimo kūrėjai, manifestavome šį gyvenimą, kaip ir mūsų tėveliai. Patinka mums tai ar ne, susikūrėme tokią aplinką tam, kad galėtume išaugti iš to, į ką atėjome, kad galėtume bloga paversti į gerą, blogas patirtis neutralizuoti per meilę ir atleidimą.
Mes turime požiūrio kampą, vadinamą proto filtrą, kuris mums pasako, kas bloga, kas gera, juoda ar balta. Bet jeigu gyvenimas tarnauja mums, visos siunčiamos žinutės yra tam, kad galėtume rasti vietos ir jėgų pamatyti viską per teigiamą energiją ir sakyti, kad galbūt galiu blogoje situacijoje padaryti kažką naujo, kad tai taptų kažkuo naudingo man ir netgi kitiems. Tokie momentai mus augina, nes mes atsakingi už tai, kokius sprendimus priimame“, – kalbėjo L. Blekaitytė.
Ji primena nepamiršti svajoti ir atstovėti už savo svajones, net jei nepatogu, bet perlipti per save, nes didžiausi priešai mums – ne šeima, draugai ar kaimynai, o patys sau. Ir pokytis nebūtinai turi būti staigus ir drastiškas – Leonora sako, kad mažais žingsneliais eidami link svajonės mes lankstomės parašiutą, kad atėjus laikui įlipti į lėktuvą neiššoktume be jo:
„Ieškokite įrodymų sau, susiraskite tuos žmones, gyvenimo būdus, skaitykite tas knygas, žiūrėkite tuos filmus, kurie įkvepia ir sako, kad tai nėra tik pasakos, yra ir realybė – kiti žmonės taip gyvena. Ir tada žingsniuokite link to. Ir nebūtina šokti iš lėktuvo be parašiuto, mes galime treniruotis svajonei.
Mes galime eiti į saugų darbą, bet nepamiršti, kad kažkurią laiko dalį mes skirsime savo svajonei, aistrai, interesui. Skirkite tam laiko nuo darbo, šeimos ir įprastų veiklų. Kai mes sakome, kad nėra laiko – kai atsiranda interesas, atsiranda ir laiko.
Mes turime išsikovoti laiko tam, kas mums svarbu, kas mus maitina, suteikia šviesos, duoda naujų pojūčių, gyvenimo spalvų. Tai vadinamas ruošimosi etapas, kuris gali trukti ir visą likusį gyvenimą. Jokių taisyklių čia nėra, bet mes pradedame tapyti savo gyvenimo paveikslą nemonotoniškomis spalvomis.“
