Per šventes dėl suprantamų priežasčių kiek aprimęs VSD skandalas šią savaitę vėl atgimė. Po Seimo tyrimo tarsi atsistatydinęs, tačiau prezidento Valdo Adamkaus dėka savo poste tebesantis VSD generalinis direktorius Arvydas Pocius toliau tyčiojasi iš parlamento.
Šį kartą – pateikdamas Seimui ne tas kontržvalgybos parengtas pažymas apie galimą aukštų pareigūnų korupciją ir sąsajas su įtakingomis verslo bendrovėmis, kurių iš A. Pociaus parlamentarai jau ne kartą prašė ir kurias jiems jau kelis kartus buvo žadėta pateikti.
Jeigu pirmą kartą savo atsisakymą informuoti Seimą apie korupcijos apraiškas aukščiausiose valstybės valdžios struktūrose A. Pocius bent jau motyvavo Konstitucinio Teismo nutarimu, tai šį kartą parlamentarai apgauti be jokio paaiškinimo.
Jiems tiesiog demonstratyviai pakištos ne tos pažymos ir viskas. Prieš tai dargi melagingai informuojant visuomenę, esą VSD vadovybė įvykdė Seimo nutarimo reikalavimą ir pateikė parlamentarams būtent tas pažymas, kurių ir buvo prašoma.
Krenta į akis, kad šį kartą pateikti Saugumo turimą informaciją apie galimas korupcijos apraiškas iš A. Pociaus reikalavo jau ne tik VSD veiklą tyrusi Seimo komisija, bet visas Seimas. Tad ir apgavo laikinasis Saugumo vadovas ne vieną Seimo komitetą, o visą parlamentą.
Ir ką? Ogi nieko. Atskiri parlamentarai, pirmiausia tie, kurie tyrė padėtį Saugumo departamente, piktinasi, o visas Seimas, jo vadovybė – tyli. Tyli ne tik Seimo vadovybė. Tyli ir Vyriausybė, tyli ir Prezidentūra, nuo kurios šiuo metu tiesiogiai priklauso Saugumo departamento vadovybės likimas.
Ar ne todėl tyli, kad šis laikinojo Saugumo vadovo pasityčiojimas iš parlamento, esančio pagal Konstituciją aukščiausia valstybės valdžios institucija, buvo iš anksto planuotas? Ir tyčiojasi iš Seimo ne šiaip sau A. Pocius, o visas „valstybininkais“ pasiskelbusiųjų naujųjų nomenklatūrininkų klanas, šitaip demonstruodamas savo jėgą ir pranašumą prieš žmonių išrinktuosius atstovus?
Būtent šis klanas, kaip pernai parodė Seimo atliktas tyrimas, apraizgė įtakos ryšiais ne tik Užsienio reikalų ministeriją, Saugumo departamentą, bet ir Vyriausybę, ir Prezidentūrą. O Saugumo departamentas ir jo vadovas A. Pocius tėra, kaip taikliai pastebėjo profesorius Egidijus Aleksandravičius, „ginkluotas nomenklatūros avangardas“, savotiškas viešai matomas naujųjų nomenklatūrininkų klano galios atspindys?
Seimo atliktas VSD veiklos tyrimas gerokai sudrebino šio klano pamatus, tad dabar naujiesiems nomenklatūrininkams reikia truks plyš pademonstruoti tiek politikams, tiek patiems klano nariams, kad niekas nepasikeitė.
Saugumo vadovybė – ta pati, pamainos jai ieškoti Prezidentas V. Adamkus neskuba, premjeras Gediminas Kirkilas pritariamai linksi galva, esą skubėti nėra ko. Vadinasi, savo galios klanas tarsi ir neprarado, tad jo nariams išsilakstyti bei ieškotis naujų šeimininkų nėra ko.
Bet ar tikrai toji klano galia neprarasta? Nepaisant A. Pociaus demonstratyviai rodomos nepagarbos Seimui, tuo suabejoti verčia pačios VSD vadovybės veiksmai. Kuo gi kitu, jei ne iš rankų sprūstančiais įtakos svertais galima paaiškinti Saugumo vadovų norą sudaryti sandėrį su nušalintuoju kontržvalgybos vadovu Vytautu Damuliu?
Esą mes tau pensiją, o tu tik tylėk ir daugiau nebepasakok, ką kontržvalgyba surinko apie mus ir mūsų klano narius. Paprasčiau sakant, klanas dabar gerokai įbaugintas. Jis bijo viešumos, jis bijo tiesos, kuri, kaip žinia, išlaisvina. Taip pat – ir visuomenę nuo įvairiausių klanų įtakos.
