„Tuomet išties tekėjo pieno ir medaus upės, tačiau nepriklausomos Lietuvos ponai labai daug ir sunkiai dirbo. Vargome mes, mažažemiai, bet kol buvom jauni ir sveiki, šeima nebadavo, o ir stambūs ūkininkai sąžiningai su mumis atsiskaitydavo, ir nebuvo, kad netesėtų to, kas už metus suderėta“, - Smetonos laikų Lietuvą prisimena dabartiniai šimtamečiai, rašo „Vakarų ekspresas“.
Anot jų, 1918-1939 metų nepriklausomos Lietuvos ūkininkus irgi smaugė mokesčiai, žmonės taip pat keikė valdžios biurokratizmą ir kad ministrai auksą „išplovė“ į užsienio bankus, užuot „padėję“ į liaudies ūkį, švietimą. Tačiau Smetonos Lietuvos aruodai ir krautuvės ištuštėjusios tik sovietams atėjus.
Ir dar sakydavo: „Nebijok pono iš prigimties, išsilavinusio, linkusio vargšą paremti, bet bijok to, kuris į ponaują iš vyžų išlipo: tas spaus iš tavęs naudą ir paskutinį kailį nulups“.
„Smetonos laikų Lietuva buvo medaus šalis tik tiems, kurie sunkiai dirbo“, - sakė Julius Martišius ;.
Nespėjo prasigyventi
Šimtą vienerius metus eiti pradėjęs Antanas Raudonis ir dešimčia metų jaunesnė jo žmona Stasė dabar gyvena Klaipėdos miesto globos namuose. Tačiau jiedu prisimina jaunystės dienas Milvydžių kaime, Ylakių valsčiuje.
„Mano tėvas teturėjo 9 hektarus žemės, o mamytė, kiek pamenu, reumato susuktom kojom lovoj gulėjo. Man ir nebyliui broliui nuo mažens teko piemenėlių dalia. Per dieną uždirbdavau litą - tiek kainuodavo kilogramas cukraus, - pasakojo senolis. - Dešimties metų palikau be tėvelio, kurį kaimynas peiliu užbadė, ir gavau išeit tarnauti. Kaime nebuvo blogo ūkininko, tik vienas sočiau, kitas menkiau maitino“.
Anot Antano, retenybė buvo, kad ką apiplėštų, tik viena tragedija įvyko: toks Strampas, pardavęs savo gerą, ruošėsi į Ameriką išvažiuot, tai jį tikras sūnus patykojo ir nušovė. Ir ligų tokių, kaip dabar - infarkto, insulto, - esą nebūdavo, užtat daug žmonių mirdavo nuo džiovos, plaučių uždegimo, o maži vaikai - nuo kokliušo ir tymų - skiepų taigi nebuvo, o vizitas pas gydytoją kainavo 25 litus.
Politika Raudoniai nesidomėję, bet Vasario 16-ąją Ylakiuose matė patį prezidentą Antaną Smetoną: nediduką, juodais ūsais, su visa pilkašvarkių šaulių kariauna. Ir miestelis skendo tautinėse vėliavose, ir visi Lietuvos himną iš širdies giedojo...
A. Raudonis prisimena ir „gerų laikų“ pabaigą: „Tą naktį pas ūkininką užgriuvo rusų kareiviai - galvijų vagys. Pradėjo kiaulės žviegti, išbėgau jų gėdyti, kam šaudo paršelius, tai jie į mane šaudyti pradėjo, nedaug trūko, kad skylę galvoj pramuštų. Tai slėpėmės lauko virtuvėje, o jie automatų kulkomis namą išvarpė. Žmona iš sukrėtimo pagimdė dvynius, būdama dar tik aštuonių nėštumo mėnesių. Rusų kariuomenės buvo pilnas Ylakių miestelis, pas gydytoją neprasibrausi, tai tik kunigą parvežiau, ir pakrikštyti kūdikiai netrukus numirė. Buvo mergaitė ir berniukas. Po to, per karą, dar gimė mergelė, toji viena mums ir liko, nes dar vėliau gimę jau išnešioti dvyniai tragiškai žuvo, - pasakojo Raudonis. - Gal būtume ir prasigyvenę, bet atėję sovietai ūkius išdraskė, ėjome į fermas dirbti. Bet jau ir sveikata nebe ta buvo, ir atlygis. Ir nauja valdžia žmones pagadino...“
Per vargus - į Dievo ausį
1919 metų gimimo ponas Julius Martišius prisimena vaikystę dideliame Laboros kaime, Pakruojo rajone: „Mūsų šeimoj augo septyni vaikai, ir nuo šešerių metų dirbau pas savo tėvą: kiaules, karves ganiau. Paskui aš, vyriausias vaikas, stojau į Linkuvos gimnaziją, ten mokė mus lotynų, anglų, vokiečių kalbų ir tiksliųjų mokslų. Tėvas turėjo 38 hektarus žemės, arklių, karvių bandą, tad samdė berną ir mergą, bet nuolat su gimnazijos direktoriumi sutardavo, kad jon atvyksiu tik tuomet, kai visi lauko darbai bus baigti“.
Anot Juliaus, kaime gyveno stiprūs ūkininkai, 1925 metais jie susidėjo ir pasistatė savo pieninę, gamino grietinę, vežė ją parduot. Dar vėliau nusipirko švediškų įrengimų, ir darė sūrį, suko sviestą, kasdien vežė produkciją į Linkuvą, o iš ten - siaurukas traukinukas vežė į Šiaulius, eksportavo į užsienį.
J. Martišius prisiminė, kad anuomet karinę prievolę visi atlikdavo garbingai, neišsisukinėjo. Patriotiškai nusiteikęs Julius, baigęs gimnaziją, dar nebuvo šaukiamojo amžiaus, bet su septyniolika klasės draugų, išskyrus tris, kurie įstojo į Kunigų seminariją, įstojo į karo mokyklą. Bet tuoj teko nusivilkti kario uniformą, nes atvykęs generolas paleido į namus nesulaukusius 21-erių metų jaunuolius, mat karybą studijavusių jaunuolių buvo perteklius. Tada įstojo į Klaipėdos prekybos institutą.
Instituto rektorius buvo profesorius Ernestas Galvanauskas, kuris anksčiau ėjo šalies ministro pirmininko ir kartu finansų, prekybos ir pramonės ministro pareigas, buvo vienas iš lito kūrėjų.
Ponas Martišius pasakojo, kad ir studentai buvę pragmatiški: tuoj pradėjo žvalgytis į miesto verslininkus ir prekybininkus. Julius vadovavo instituto ateitininkų korporacijai, tai irgi padėjo užmegzti ryšius. Už studijas daugiavaikės šeimos atžalai nereikėjo mokėti, o kitiems - 300 litų per metus (200 litų kainavo dviratis).
„Na, mes stengėmės padėti studentams, kurie sunkiai vertėsi. Organizavome labdaros vakarus, panašius į Vienos balių, ir nė vienas pramonininkas, net iš Laikinosios sostinės, gavęs pakvietimą paties rektoriaus vardu, negalėjo neatvykt. Kas aukojo baldų, kas ir po 500 litų, ir mes surinkdavome studentų atstovybei per 20 000 litų aukų“, - prisiminė.
Studentai būdavo siunčiami studijuoti įvariuose Europos universitetuose, vasaromis atlikdavo praktikas įmonėse, ir turėjo progą užsidirbt. Ponas Julius pateko į Šiaulių alaus fabriką „Guberniją“, per mėnesį gaudavo pustrečio šimto litų. Kitą vasarą praktiką atliko Kauno AB „Elektra“. O 1940 metais grupė prekybos instituto studentų įsteigė savo kooperatyvą, gavo kreditą iš „Lietūkio“ įmonės, tačiau planus sugriovė sovietų okupacija...
„Klaipėda buvo labai švarus ir tvarkingas miestas; komisijos nuolat tikrino, ar kiemai pašluoti, ar tvarkingos kiemo išvietės. Krautuvių savininkai dailiai tvarkydavo aplinką, gatvės turėjo būti kasdien iškuoptos, nes jomis žydai gindavo karves į ganyklą. Mes su draugu nuomojomės butą Giruliuose, nes žiemą jie buvo ypač pigūs. O traukiniai į Klaipėdą ėjo kas 15 minučių. Mano žmona studijavo antrame uostamiesčio institute - Pedagoginiame, o pažįstami buvome nuo gimnazijos laikų. Transporto buvo mažoka, Birutė gyveno pietinėj miesto dalyje, ir jai teko toli pėstute eiti mokytis. Bet mieste buvo saugu, galėjai vidurnaktį eiti iš kino ar restorano, ir tavęs niekas neužkabins. Ji gyveno pas dėdę, uosto darbininką. Anais laikais valstybės išlaikytinių nebuvo, o tie, kurie dirbo, skurdo nematė“.
„Gyvenome laisvi, laimingi, patys savo laimės kalviai. Sakytume, kaip Dievo ausy“, - sakė sutuoktiniai Martišiai. Bet 1948 metais „kagėbistai“ vyrą areštavo už „nacionalistinę veiklą“ ir netrukus su žmona ir penketu mažų vaikų ištrėmė į Sibirą...
Ivona ŽIEMYTĖ
