Šių metų pradžioje Vyriausybės suplanuota Lietuvos apskričių reforma įsibėgėja. Šiuo metu naikinamos apskričių viršininkų administracijos, jų funkcijos perduodamos savivaldybėms bei ministerijoms. Antras reformos etapas bei jos tikslas turėtų būti apskričių, kaip teritorinio administracinio vieneto, stambinimas į regionus. Kiek ateityje Lietuvoje bus regionų ir kaip jie vadinsis, Vyriausybė turi nuspręsti iki šių metų pabaigos. Diskusijos su visuomene apie tai nevyksta. Ar neatsitiks taip, jog Klaipėda taps Žemaitijos regiono centru?
Dar 2001 metais Europos Tarybos Vietinių ir Regioninių valdžių kongresas rekomendavo Lietuvai nuosekliai demokratizuoti valdymą apskrityse. Į dešimt apskričių padalinta Lietuva Europos Sąjungos (ES) kontekste suprantama kaip vienas teritorinis vienetas. Apskritys per smulkios, kad savarankiškai galėtų siekti paramos. Iš ES Regionų komiteto buvo gauti įspėjimai, kad paramos administravimo aspektu būtų daug geriau, jei Lietuvoje būtų mažesnis skaičius, bet savivaldžių regionų. Pagal ES regionų sampratą, šalis turi būti padalinta į teritorijas, kuriose gyvena ne mažiau kaip 800 tūkstančių žmonių.
Užsitikrinti didesnę ES fondų paramą decentralizuojant paramos gavimo ir skirstymo mechanizmą - tokią pagrindinę reformos idėją deklaruoja jos rengėja Vidaus reikalų ministerija. Reformuoti apskritis ir kurti stambesnius regionus buvo užsimota dar 2003-2004 m. Įgyvendinti projektą šią Vyriausybę paspartino ekonominis sunkmetis. Skubiai imtasi naikinti apskričių viršininkų administracijas.
2009-ųjų biudžete apskričių viršininkų administracijoms numatyta per 711,9 mln. litų. Reformai įgyvendinti - 27,5 mln. litų.
Progreso stabdys
"Tai, kad išnyks apskričių viršinininkų administracijos, - teigiamas reiškinys. Keliasdešimt milijonų litų per metus buvo išleidžiama tuščiai. Šios institucijos buvo regionų plėtros stabdys", - įsitikinęs Klaipėdos apskrities viršininko pavaduotojas Artūras Šulcas.
Klaipėdos apskrities viršininko administracija jau atleido 50 žmonių. Nuo naujųjų metų bus įteikti įspėjimai apie įstaigos likvidaciją ir atleidimą visiems darbuotojams.
Apskričių viršininkų administracijų neliks nuo kitų metų liepos 1-osios dienos. Daugelis jų atliekamų funkcijų, kurias dubliuoja kitos įstaigos, naikinamos. Kelios svarbiausios funkcijos perduodamos kitoms įstaigoms. Savivaldybės bus perduota žemėtvarkos funkcija. Valstybinio teritorijų planavimo ir statybos priežiūros funkciją perims Valstybinė statybų inspekcija prie Vidaus reikalų ministerijos. Civilinės saugos funkcija bus perduota priešgaisrinės apsaugos sistemai. Švietimo priežiūros funkciją vykdys Švietimo ministerija.
"Kertinis klausimas - ar apskritys išliks kaip regiono politikos koordinavimo centras? Šiandien šią funkciją atlieka prie apskričių veikiančios Regiono plėtros tarybos, kurias sudaro apskrityje esančių savivaldybių merai ir atstovai. Šios tarybos išliks, tačiau kol kas nenuspręsta ar administracinis jų aptarnavimas bus vykdomas iš Vidaus reikalų ministerijos, ar išliks nedidelis administracinis padalinys. Kita vertus, yra pavyzdžių, kai be jokių direktyvų ir nutarimų savivaldybės pačios bendradarbiauja tarpusavyje. Klaipėdos krašte egzistuoja toks bendradarbiavimas tarp keturių pajūryje esančių savivaldybių", - dėstė A. Šulcas.
Pasiūlymų nėra
Pokalbininkas pridūrė, jog apskritys, kaip teritorinis administracinis vienetas, kol kas nebus panaikintos. Žvilgtelėjęs į Vyriausybės programines nuostatas, A. Šulcas patvirtino, jog 2013 metais Lietuvoje jau turėtų būti regioninis administracinis suskirstymas, tačiau reformą rengiančios tarpinstitucinės darbo grupės siūlymuose apie regionų steigimą neužsimenama.
"Kaip apskritys bus stambinamos į regionus, šiandien nėra svarstoma, matyt, dėl ekonominio sunkmečio. Ateityje šis klausimas iškils, kai reikės formuoti politinę valdžią, spręsti, kaip bus renkama regiono taryba, gubernatoriai ir pan." - svarstė A. Šulcas.
Vidaus reikalų viceministras Sigitas Šiupšinskas taip pat teigė, jog galutinis apskričių reformos tikslas - panaikinti tarpinę administravimo grandį - apskrities viršininko administraciją, kaip perteklinę ir nepasiteisinusią, taip pat atsisakyti nereikalingų ir besidubliuojančių funkcijų, sumažinti administracinę naštą gyventojams ir verslui bei sukurti aiškesnę atskaitomybę. "Tokiai mažai šaliai kaip Lietuva visiškai pakanka dviejų valdymo lygių, t.y. centrinės valdžios ir savivaldybių", - mano viceministras.
Anot pokalbininko, tarpinstitucinė darbo grupė šiuo metu rengia ir iki metų pabaigos Vyriausybei pateiks siūlymus dėl teritorinės statistinės struktūros tobulinimo. Vidaus reikalų ministerija šiuo klausimu dar nediskutavo.
"Dėl regionų suskirstymo ir jų centrų nustatymo turi apsispręsti Vyriausybė, apsvarsčiusi visas galimas alternatyvas, atsižvelgdama į regiono ekonominės socialinės plėtros galimybių derinimą su Europos Sąjungos struktūrinės paramos politika bei į mokslininkų ir visuomenės nuomonę. Šios struktūros pagrindu nuo 2014 metų būtų planuojama ir panaudojama dalis ES struktūrinės paramos", - sakė S. Šiupšinskas, pripažindamas, jog kol kas jokių alternatyvų nėra.
Kaip vadinti regionus?
Tik pradėję svarstyti apskričių naikinimą apie jas pakeisiantį stambesnį administracinį suskirstymą, dar prieš suformuodami Vyriausybę, kalbėjo valdančių partijų atstovai.
Žiniasklaidoje buvo išsakytos nuomonės, jog Lietuvoje galėtų būti keturi regionai: Aukštaitija ir Dzūkija taptų vienu regionu, Kaunas ir Suvalkija - kitu, o Šiauliai, Žemaitija, Klaipėda ir Tauragė - trečiu. Svarstyta, kad dar vienas regionas galėtų būti Vilnius.
Kita pozicija, jog pagrindiniais kriterijais nustatant naujas administracinių regionų ribas turėtų tapti istorinis-etnokultūrinis paveldas ir ES valstybių teritorijų regionavimo praktika, siekiant išsaugoti makrostruktūrinių teritorinių vienetų (žemių, sričių, kraštų ir pan.) identitetą.
Etninės kultūros globos tarybos, veikiančios prie Lietuvos Respublikos Seimo, pozicija dėl Lietuvos regionų keitėsi. 2003 m. ji siūlė išskirti tradicinius Aukštaitijos, Dzūkijos (Dainavos), Suvalkijos (Sūduvos) ir Žemaitijos regionus bei Mažosios Lietuvos subregioną Žemaitijos regione.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymu ir remiantis įvairių mokslinių tyrinėjimų rezultatais, ekspertų (etnologų, etnomuzikologų, lingvistų, istorikų ir kt.) išvadomis bei rekomendacijomis, buvo sudarytas Lietuvos etnografinių regionų žemėlapis.
Šių metų pradžioje ta pati taryba, vadovaujama Limberto Klimkos, Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetui pareiškė, jog "jungiant apskritis, būtų netikslinga suteikti naujiems dariniams etnografinių regionų vardų. Etnografinės ribos yra labai sąlyginės, jos išvedamos ne tik pagal tarmes, bet ir pagal daugelį kitų etninės kultūros bruožų. Etnografiškumas - tai tik vienas iš svarbiausių - ekonominių, susisiekimo, švietimo centrų ir kt. administracinio suskirstymo kriterijų. Todėl netgi formalus administracinių bei etnografinių ribų sutapatinimas žeistų daugelio žmonių savimonę, keltų bereikalingas diskusijas."
"Etnografinės sienos Lietuvoje susiklostė XIX amžiaus pabaigoje, o dabar mes gyvename XXI amžiuje. Manau, kad bus išskirti ekonominiai regionai, nes ekonomika ir socialiniai poreikiai šiandien yra savrbiausia", - savo nuomonę pareiškė L. Klimka.
Anot etnologo, savo dokumentais Etninės kultūros globos taryba yra išskyrusi 5 etnografinius regionus: Aukštaitiją, Žemaitiją, Suvalkiją, Dzūkiją ir Mažąją Lietuvą, tačiau įstatymiškai šie regionai nėra reglamentuoti. "Matyt, nebuvo reikalo to daryti", - mano pokalbininkas.
Šluoja iš žemėlapio
Užtat lietuvinininkų bendrijos "Mažoji Lietuva" pirmininkas Jonas Jogutis tokį reikalą mato. "Mažoji Lietuva kaip Atlantida grimzta į užmarštį", - pacitavo jis istoriko Vyganto Vareikio žodžius.
Pasak J. Jogučio, po nepriklausomybės atgavimo įvykdyta nevykusi, bent jau šio krašto atžvilgiu, administracinio-teritorinio susiskirstymo reforma tapo rimta Klaipėdos krašto paveldosaugos kliūtimi.
"Klaipėdos kraštas buvo išdraskytas į gabalus ir pateko į kelias apskritis, o savivaldybės buvo suformuotos iš Žemaitijos ir Klaipėdos krašto "gabalų". Tai lėmė struktūros paveldosaugos sistemoje nebuvimą, kuri būtų atsakinga už kultūros paveldą būtent Klaipėdos krašte. Mes sieksime, kad dabar vykdant administracinio-teritorinio susiskirstymo reformą nepasikartotų prieš tai vykusios reformos klaidos ir Klaipėdos kraštas būtų išskirtas kaip savarankiškas regionas".
Kol kas, anot pokalbininko, vis dar tęsiamas Klaipėdos "iššlavimas" iš Lietuvos žemėlapio. Kaip pavyzdį jis pateikia nemokamą savaitraštį Žemaitijos žmonėms, kuriame pateikiant orų prognozes Lietuva pirma suskirstoma į "valstybes" - Žemaitiją ir Lietuvą, o Žemaitija parodoma kaip "vieninga" valstybė - tai esą matyti iš pateikto žemėlapio, kuriame Klaipėdos kraštas pranyksta Žemaitijoje.
"Poezija ir romantika"
Artūras ŠULCAS, Klaipėdos apskrities viršininko pavaduotojas
Žemaičiams, dzūkams ar zanavykams būtų labai smagu, jei skirstymas būtų pagal etnokultūrinius regionus, bet tai poezija ir romantika, nes tų pačių vakarų ir rytų žemaičių kultūrinė tapatybė šiandien yra skirtinga. Plungės ir Skuodo žemaičiai labai skiriasi nuo Jurbarko ir Raseinių žemaičių. Smagu remtis praeitimi, tačiau realiai galvojant apie regioninę politiką reikia žiūrėti į šios dienos realijas. Atsigręžus į istoriją Kražiai ir Varniai turėtų tapti regiono centru, tačiau realijos - kitos. Ant istorijos palikimo statyti pamatą būtų naivu. Lietuva turi 5-6 miestus, kurie yra gana stiprūs regionų centrai. Patinka mums tai ar nepatinka, tačiau Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai ir Panevėžys diktuoja aplinkiniams rajonams savo įtaką.
Neįsivaizduoju, kad Klaipėda taptų Žemaitijos regiono centru. Klaipėda per daug išdidi. Regionai turėtų formuotis taip, kaip jiems patinka. Pavyzdžiui, Pagėgiai turėtų būti arčiau Kauno, tačiau jie jaučiasi artimesni Klaipėdai. Mes ne nuo to galo pradedame modeliuoti. Žmonės turėtų nuspręsti, prie kurio regiono jiems šlietis. Žinoma, išminčiai turėtų pateikti schemas.
Jurga PETRONYTĖ
