Vienintelis toks Lietuvoje, ir seniausias datuotas visame Rytų Pabaltyje Lyngby tipo kirvis – jį tyrusio Klaipėdos mokslininko rankose. 45 cm ilgio, 3,5 cm pločio ašmenis turintis įrankis pagamintas ne iš medžio, plastiko ar metalo, o šiaurės elnio rago.
„Natūraliai ragas augo taip, pašalinus tą ir tą dalį…. apdirbus ragą ir viena iš rago atšakų buvo paversta ašmenis kirvio“, – sako Klaipėdos universiteto mokslininkas dr. Tomas Rimkus.
2014 m. šį kirvį rado sodyboje ūkinius darbus, o tiksliau nuotekų griovį Mūšos–Nemunėlio pakrantėje įrenginėjęs Biržų rajono Parupės kaimo gyventojas, mokytojas Vilius Venckūnas. Darbininkai keistai atrodantį ragą ištraukė iš 1,5 m gylio duobės, bet tuomet niekas jo nesureikšmino.
„Atvyko draugai iš Vokietijos, parodžiau, sakiau darbai vyko, rado tokį ragą. Draugas Pyteris sako – pažūrėjo į tą ragą. Sako čia ne šiiap ragas, aš jį mačiau kažkur. Sako atnešk kompiuteerį, atnečiau, internetą panaršė. Žiūriu iš vieno muziejaus vienas prie vieno toks kažkas panašaus“, – pasakoja kirvio radėjas Vilius Venckūnas.
Taip ragas atsidūrė pas archeologus ir Klaipėdos universiteto mokslininkus, o jo mėginiai nukeliavo ir į Londoną, kur nustatytas dirbinio amžius.
„Datuotas Londone, tai yra tikrai labai patikima data, kuria mes galime džiaugtis. Tai 13 tūkst. metu, kaip mes juokaujame yra kokybės garantija kaip matote. Ir iš tiesų turėčiau šiandien labai padėkoti Nemunėlio pagrindinės mokyklos mokytojui Viliui Venckūnui už tai, kad jis tą radinį atnešė mokslininkams, kad mokslininkai galėjo iš jo išgauti visą mokslinę informaciją“, – teigia Nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė.
Prieš 13 tūkst. metų radybos vietoje, pasak mokslininkų, telkšojo Mūšos-Nemunėlio vandens baseino pakrantė. Buvo kur kas šalčiau nei dabar. Iš čia tuo metu traukėsi ledynai, migravo šiaurės elniai ir augo retmiškiai: nedideli beržai ir pušys, kuriems apdirbti ir galėjo būti naudojamas šis kirvis. Pamestas veikiausiai medžioklės metu.
„Medžio apdirbimas. Tikrai galėjo būti, juo labiau, kad mes atlikome mikroskopinius tyrimus ir ašmenų dalyje mikroskopiniai pėdsakai yra, kurie galbūt yra būdingi medienos apdorojimui. Viena iš tų funkcijų ir yra“, – kalbėjo dr. T. Rimkus.
„Tai yra labai universalus dirbinys. Jis galėjo būti naudojamas ir medžioklėje šiaurės elniams medžioti, ir kaip iš arti ir iš toli naudojamas“, – sako archeologė Dalia Ostrauskienė.
„Yra teorijų, kad su tokiais daiktais migruojant šiaurės elniams per upes, žmonės iš valčių priplaukę juos tiesiog bandydavo iš arti pribaigti“ – pasakoja dr. T. Rimkus.
13 tūkst. metų senumo kirvio radimas Lietuvoje iš ties stebuklingas dar ir todėl, kad iš rago pagamintas įrankis išliko iki mūsų laikų. Tiesiog tūkstantmečiams užsikonservavo.
Prieš 13 tūkst. metų Lietuvos teritorijoje šiaurės elniai buvo išties daugiausiai medžiojami gyvūnai. O dauguma įrankių buvo gaminama iš titnago. Štai prašom tokių įrankių ir antgalių pavyzdžiai – Lietuvos Nacionalinio muziejaus galerijoje. O dabar kelkimės keliais tūkstančiais metų į priekį – arčiau mūsų laikų. 8-5,5 tūkst. metų prieš Kristų.
Įrankiai tobulėjo ir štai jau trečiame – antrame tūkstantmetyje prieš Kristų kirviai buvo gaminami iš akmens. Šie jau kur kas panašesni į šiuolaikinius įrankius.
Vėlyvojo paleolito šiaurės elnių medžiotojų Lyngby tipo kirvis, pasak mokslininkų iki mūsų dienų išliko tik todėl, kad sėkmingai užsikonservavo 1,5 m. gylyje smėlio sluoksnyje. Ragas priklausė subrendusiam šiaurės elniui. O Lyngby tokie kirviai vadinami todėl, kad prieš 100 metų pirmas toks kirvis buvo rastas Lyngby vietovėje Danijoje. Europos regione tokie radiniai nėra retenybė, bet Rytų Baltijos šalyse tokių vienetai. Parupės kirvis – seniausias Rytų Pabaltyje.
