Šių metų Berlyno kino festivalyje “Barzakh" tapo vienu iš didžiausių atradimų. Filmas atidarė vieną iš pagrindinių festivalio programų ir nukonkuravęs daugelį vaidybinių ir dokumentinių filmų pelnė du prestižinius Berlinalės apdovanojimus. Už šį filmą režisierius Mantas Kvedaravičius apdovanotas valstybine Suomijos kino meistrystės premija, per itin trumpą laiką filmas apkeliavo garsiausius dokumentinių filmų festivalius Šveicarijoje, Serbijoje, Ispanijoje, Lenkijoje, Italijoje, Pietų Korėjoje.
„Barzakh“ atidarė Tarptautinį Helsinkio dokumentinių filmų festivalį, o atidarymo ceremonijoje filmą pristatė pati Suomijos prezidentė Tarja Halonen. Šio filmo recenzijoms buvo skirti pagrindiniai kultūros apžvalgos puslapiai didžiausiuose Europos dienraščiuose. apie ji kalbejo CNN, BBC, bei Deuche Welle kanalai. Europa buvo sukrėsta ir sužavėta.
Filmą įvertino ir Lietuvos kino profesionalai – jis apdovanotas “Sidabrine gerve„ už geriausią metų dokumentinį filmą, festivalis Kino pavasaris “Barzakh“ išrinko Geriausiu debiutiniu filmu, o Vilniaus dokumentinių filmų festivalio žiuri išrinko jį geriausiu Baltijos šalių dokumentiniu filmu.
Filmas pasakoja apie karo nusiaubtą Čečėniją, čia tvyrančią valdžios savivalę, vidury baltos dienos gatvėje grobiamus žmones, koncentracijos stovyklas ir žiaurius kankinimo metodus. Tačiau pagrindinė filmo mintis, peržengianti geografines, politines, kultūrines, religines ribas – tai bendražmogiškas skausmas netekus artimo žmogaus, desperatiška viltis, kad jis vis dar gyvas ir vieną dieną sugrįš namo, ir kankinanti nežinia dėl rytojaus. Filme rodomos motinos, žmonos, vaikai, broliai, seserys – tai ne tik Čečėnijos gyventojai. Tai metaforos žmonių, gyvenančių bet kuriame pasaulio krašte ir kenčiančių dėl artimųjų netiekties, dėl valdžios patyčių, bet surandančių savyje jėgų neprarasti žmogiškojo orumo ir savigarbos.
Svarbu pažymėti, kad filmą prodiusavo vienas garsiausių pasaulio kino kūrėjų Akis Kaurismäkis, apsiėmęs dirbti su filmu po to, kai išvydo vos 20 minučių filmuotos medžiagos.
