Rusai dėl rimtos demografinės krizės po kelių dešimtmečių šalies rytuose gali tapti mažuma.„Kinai okupuoja Rusiją“. Jau keliolika metų publikacijos tokiais ir panašiais pavadinimais periodiškai plūsteli Rusijos spaudoje.
Milžiniška rytų kaimynė ne tik aprūpina Rusiją pigiomis prekėmis, bet ir palaipsniui perpumpuoja į Rusijos platybes kinų tautybės naujakurius.
Susirūpino tautiečių likimu
Akstinu naujoms diskusijoms dėl kinų vaidmens šiuolaikinės Rusijos ekonomikoje ir demografi joje tapo pastarieji įvykiai Maskvoje: uždarius bene didžiausią Rusijos sostinėje Čerkizovo turgų, kuriame daugiausia prekiavo kinai ir vietnamiečiai, darbo vietų neteko apie 80 tūkst. kinų. Dėl savo tautiečių likimo nerimą išreiškė Kinijos užsienio reikalų ministerija. Iš Pekino į Maskvą konsultacijoms atvyko speciali vyriausybinė delegacija. Beje, Kinijos valdžia iki šiol taip akivaizdžiai nebandė rūpintis savo tautiečių interesais Rusijoje. Tačiau Čerkizovo turgaus uždarymas buvo aiškiai prieš kinų interesus nukreiptas veiksmas, ir Pekinas nusprendė įsikišti.
Maskvos valdžia sąmoningai uždarė turgų, kaip „nelegalios prekybos kiniškomis prekėmis židinį“. Be to, Maskvos merijoje iškart nuskambėjo dar vienas šūkis: „Mes ginsime Rusijos lengvosios pramonės interesus“. Išties, pigi ir dažnai prastos kokybės kiniška produkcija beveik išstūmė iš rinkos vietinių gamintojų siuvamus drabužius ir avalynę. Tačiau visa tai – tik detalės. Maskvos merijai didžiausią nerimą kelia neįtikėtinai greitas ir nekontroliuojamas kinų bendruomenės gausėjimas. Ofi cialioji Rusijos statistika rodo, kad Maskvoje gyvena 35 tūkst. kinų. Tačiau vien Čerkizovo turguje ir su juo susijusiose įmonėse darbo neteko 80 tūkst. kinų! Vadinasi, daugelis jų buvo atvykę į Rusijos sostinę ir čia gyveno nelegaliai. Kova su nelegalia imigracija, darbo vietų vietiniams gyventojams „atkovojimas“, išstumiant nelegalus iš Rusijos sostinės, – vienas deklaruojamų Maskvos mero Jurijaus Lužkovo veiklos prioritetų.
Ar Čerkizovo turgaus uždarymas sumažins kinų skaičių Maskvoje? Vargu. Rusijos spauda rašo, kad darbštūs ir apsukrūs kinai sėkmingai išsiskirstė po kitas Rusijos sostinės turgavietes. Kai kinų bendruomenė kelia galvos skausmą net Rusijos sostinės vadovams, ką jau tada kalbėti apie Tolimuosius Rytus. Čia vykstanti kinų ekonominė ir demografi nė invazija Rusijos valdžios jau seniai laikoma gana rimta grėsme šalies nacionaliniam saugumui. Dar prieš dvejus metus dabartinis šalies premjeras Vladimiras Putinas pareiškė: „Jei artimiausioje ateityje mes nesiimsime praktinių žingsnių, vystydami Tolimųjų Rytų regioną, po kelių dešimtmečių gyventojai čia kalbės kiniškai, japoniškai arba korėjietiškai“.
Milžiniškame Rusijos Tolimųjų Rytų regione, besidriekiančiame nuo Vladivostoko pietuose iki Čiukotkos šiaurėje, tegyvena 6,7 milijonai žmonių, tuo tarpu trijose su šiuo regionu besiribojančiose Kinijos provincijose – daugiau nei 100 milijonų. Rusiją ir Kiniją skiria Amūro upė. Gyventojų tankis kiniškame šios upės krante 52 kartus didesnis nei rusiškame.
Anot ofi cialios Rusijos statistikos, 1989 m. Tolimųjų Rytų regione gyveno beveik 2 tūkstančiai kinų. Dabar, praėjus beveik dviem dešimtmečiams, jų čia jau gyvena 250 tūkstančių. Tai ofi ciali statistika. Manoma, kad realus kinų skaičius (įskaitant nelegalius imigrantus) Tolimuosiuose Rytuose jau beveik pasiekė milijoną. Skirtingai nei Maskvoje, kur kinai daugiausia dirba turguose ir kinų restoranuose, Tolimuosiuose Rytuose naujakuriai užsiima pačia įvairiausia veikla, pradedant miško kirtimu ir baigiant žemės ūkiu. Pastaraisiais metais kinų fi rmos perka iškirtimui didelius taigos plotus. Miško ruošos darbams šios įmonės paprastai nesamdo rusų darbininkų, bet atsiveža medkirčius iš Kinijos. Paskui juos atvyksta šeimos, pastatomos darbininkų gyvenvietės. Prie jų darbštūs kinai įdirba žemę, pradeda auginti daržoves, kurias realizuoja turguose Tolimųjų Rytų miestuose. Smulki prekyba Vladivostoko, Chabarovsko, Blagoveščensko ir kitų stambių regiono miestų turgavietėse ir smulkiose parduotuvėse jau seniai sutelkta kinų rankose. Dabar kinų įmonės jau steigia ir stambiuosius prekybos centrus. Kinija (greta Japonijos) yra svarbiausia investuotoja Rusijos Tolimųjų Rytų regione.
Kinų imigrantai noriai plaukia į Rusiją. Kaimyninėse Kinijos provincijose sunku susirasti darbo, valstiečiams labai stinga dirbamos žemės. Tuo tarpu kitapus Amūro – neaprėpiami ir beveik nedirbami plotai. Apsigyvenus Rusijoje, kinams atsiveria geros išgyvenimo, uždarbio galimybės. Neseniai prabilta ir apie dar vieną teigiamą gyvenimo Rusijoje aspektą: kinų šeimos, turinčios daugiau nei vieną vaiką, savo tėvynėje apdedamos dideliais mokesčiais dėl ten taikomos gimstamumo ribojimo politikos. Tuo tarpu užsienyje gyvenantiems kinams tokie apribojimai negalioja.
Krašte mažėja rusų
Tolimuosiuose Rytuose apsigyvenę kinai taip pat nesijaučia išvažiavę labai toli, atitrūkę nuo savo šaknų. Bendravimas su šeima, giminėmis intensyviai palaikomas. Kinams nuo Chabarovsko ar Vladivostoko iki Pekino daug arčiau nei greta gyvenantiems rusams iki Maskvos.
Tuo tarpu pačių rusų Tolimuosiuose Rytuose lieka vis mažiau. Per du dešimtmečius regionas neteko milijono žmonių. Daug kas išvažiavo į europinę Rusijos dalį. Sovietmečiu regione buvo įgyvendinami ambicingi projektai, tokie kaip geležinkelio magistralės BAM statyba, privilioję iš kitų regionų šimtus tūkstančių naujakurių. Buvo steigiamos didžiulės pramonės įmonės, augo nauji miestai. Dabar visa tai sustojo. Didžiuosiuose miestuose demografi nis nuosmukis dar nėra toks akivaizdus, tačiau retai išsibarsčiusiose kaimo gyvenvietėse žmonių katastrofi škai mažėja. Esant tokiai situacijai kinų naujakuriai, žvelgiant iš ekonominės raidos pozicijų, netgi naudingi Rusijai – jie neleidžia krašto ekonomikai taip sparčiai degraduoti.
Kremlius seniai atkreipė dėmesį į prastą demografi nę situaciją. Centrinėje Rusijos dalyje ji bent jau nekelia išorinės kolonizacijos grėsmės, o štai Tolimuosiuose Rytuose situacija kita – ir taip retai apgyvendintame regione, sparčiai mažėjant gyventojų skaičiui, sąlygos kinų imigracijai darosi tik palankesnės. Rusijos vyriausybė yra patvirtinusi dešimtis programų, kurių įgyvendinimas turėtų paskatinti Rusijos piliečius nepalikti Tolimųjų Rytų, ir netgi atvirkščiai – viliotų į regioną naujakurius iš Rusijos europinės dalies. Tačiau jos neduoda apčiuopiamų vaisių. Pavyzdžiui, pradėjus dabar Rusijoje aktyviai įgyvendinamą kariuomenės reformą, į atsargą išleidžiamiems karininkams ir praporščikams trūksta butų (juos valstybė pasižadėjo suteikti). Būstą lengviausia gauti Tolimuosiuose Rytuose ir Sibire, tačiau daugelis atsargos karių pasiryžę geriau keletą metų laukti butų europinėje šalies dalyje nei apsigyventi už Uralo.
Partnerės ir konkurentės
Kremlius nuolat deklaruoja, kad Kinija yra „gera kaimynė“ ir „strateginė partnerė“. Tai suprantama – šalių ekonominiai saitai labai glaudūs. Rusijai Kinija yra puiki gamtinių išteklių (pradedant nafta, metalais ir baigiant mediena) realizavimo rinka. Politiniame lygmenyje Maskvą ir Pekiną vienija bendras konkurentas dėl pasaulinės hegemonijos – JAV. Kinijos ir Rusijos vadovai mandagiai šypsosi vieni kitiems, tačiau abi pusės supranta – jos ne tik partnerės, bet ir aršios konkurentės. Ir ne tik dėl įtakos pasaulio politikai, ekonomikai, bet ir dėl gyvybinės erdvės. Būtų naivu galvoti, kad Kinija artimiausiais dešimtmečiais bandys atplėšti naudingomis iškasenomis ir kitais gamtiniais ištekliais turtingus regionus nuo Rusijos. To Pekinui net nereikia – ekonominiai ir demografi niai metodai čia kur kas veiksmingesni.
Tuo tarpu Rusijos apžvalgininkai kaip galutinį argumentą, kad jų šalis niekada nepraras Tolimųjų Rytų, dažniausiai pateikia šalies karinę galią. „Mes juk turime stiprią kariuomenę ir branduolinį ginklą!“
