Prieš kurį laiką naujasis Kinijos lyderis Xi Jinpingas apsilankė Maskvoje su pirmuoju (!) savo užsienio vizitu. Pažymėtina, kad dar neišvykęs iš Rusijos jis pareiškė, jog kelionė (pasiekti susitarimai) pranoko visus jo lūkesčius.
Vertindami Maskvos ir Pekino santykius, ekspertai (tiek Rusijoje, tiek pasaulyje) iš esmės yra pasidaliję į dvi grupes. Vieni teigia, kad laikui bėgant šalių strateginė partnerystė tik stiprėja ir palengva jos virsta vis artimesnėmis sąjungininkėmis. Kiti pabrėžia, kad Kinija neturėjo, neturi ir nenori turėti sąjungininkų – tik partnerius, su kuriais verta bendradarbiauti tol, kol iš jų galima gauti apčiuopiamos naudos. Detaliau paanalizavus kinišką požiūrį į aplinkinį pasaulį bei politiką, paremtą Konfucijaus ir Sun Tzu „Karo meno“ idėjomis, labiau įtikinama atrodo antroji pozicija. Tačiau minėtas vizitas (jo eiga ir rezultatai) verčia susimąstyti. Susidaro įspūdis, kad Kinija surizikavo ir nusprendė susieti save su Rusija ilgalaikiais ryšiais – pirmiausia energetiniais ir iš dalies – kariniais. Tai patvirtina keli momentai.
Pirma, simbolika kinams reiškia labai daug. Todėl faktas, kad naujai išrinktas Kinijos vadovas pirmiausia nuvyko į Rusiją, o ne į Jungtines Valstijas, yra labai svarbus. Antra, kaip po Xi Jinpingo vizito nenoriai, bet su didžiausiu pasitenkinimu pareiškė neseniai tapęs didžiausios naftos kompanijos pasaulyje „Rosneft“ vadovu I. Sečinas, „Mes sutarėme dėl laipsniško eksporto didinimo trimis kryptimis. Laipsniškai padidinsime eksportą nuo 800 tūkst. tonų iki 31 mln. tonų.“ Štai tokie planai artimiausiems 25 (!) metams. Tačiau net tai – ne riba. Vienas iš artimiausių V. Putino bendražygių pažymėjo, kad 50 mln. tonų naftos Kinijai per metus nėra „Rosneft“ nepasiekiamas rodiklis. „Resursų bazę mes turime, yra atitinkama transportavimo infrastruktūra. RSRV (naftotiekis Rytų Sibiras–Ramusis vandenynas) funkcionuoja“, – konstatavo I. Sečinas. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad šalys svarsto rusiškos naftos tiekimo į Kiniją per Kazachstaną galimybę (čia svarus argumentas tiems, kurie mėgsta prognozuoti Maskvos ir Pekino konfliktą Centrinės Azijos regione). Be to, Kinijos naftos chemijos korporacija „Sinopec“ greitai gali (turėtų) tapti projekto „Sachalinas-3“ dalyve.
Nuo „Rosneft“ pasistengė neatsilikti ir koncernas „Gazprom“: jis susitarė su Kinijos valstybine energetikos kompanija CNPC dėl dujotiekio statybos (vadinamoji rytų kryptis – dujotiekio „Sibiro galia“ – Jakutija–Chabarovskas–Vladivostokas – atšaka) ir 38 mlrd. kubinių metrų dujų per metus eksporto į Kiniją pradedant nuo 2018 metų. Prireikus eksporto apimtis gali būti padidinta iki 60 mln. kubinių metrų per metus, o tai pasiekti turėtų padėti Urengojaus–Šanchajaus dujotiekis (vadinamoji vakarų kryptis). Taip pat pažymėtina, kad Rusija ruošiasi parduoti Kinijai tiek tradicines, tiek suskystintas dujas. Tiesa, klausimas dėl kainos lieka atviras, bet jį planuojama „uždaryti“ iki metų pabaigos. Iš pradžių „Gazprom“ siekė gauti iš kinų tiek pat pinigų kiek ir iš europiečių, bet Pekinas užsispyrė. Vis dėlto Rusijos dujų milžinas sutiko sumažinti bazinę kainą, o tai leidžia manyti, kad sutarimas bus pasiektas.
Taigi energetinė Kinijos priklausomybė nuo Rusijos akivaizdžiai sustiprėjo, ir ne trumpam, o ilgalaikėje perspektyvoje. Tokiam žingsniui Pekinas galėjo ryžtis tik pasitikėdamas partneriu. Pasitikėjimas kinams apskritai yra itin svarbus, ir norėdama jį dar labiau sustiprinti Rusija pakvietė Xi Jinpingą į Gynybos ministeriją (joks kitas užsienio lyderis joje nėra lankęsis) ir Ginkluotųjų pajėgų operatyvinio valdymo centrą. Tačiau mandagumas ir gražūs žodžiai yra vienas dalykas, o ginklų prekyba – kitas.
Pažymėtina, kad neseniai Kinija tapo penktąją pagal apimtį ginklų eksportuotoja pasaulyje, bet rusiškos ginkluotės vis tiek neatsisako. Vienu metu atrodė, kad karinis techninis šalių bendradarbiavimas ima silpnėti, nes kinai jau prisipirko užtektinai rusiškų ginklų ir dabar gali juos savarankiškai tobulinti, o vėliau pardavinėti kaip savo (pavyzdžiui, naikintuvus). Tačiau Pekinas toliau perka rusų gamybos aviacinius variklius, nes patikimų agregatų pasigaminti vis dar nesugeba, o prieš Xi Jinpingo vizitą į Maskvą Kinijos žiniasklaida pranešė, kad šalis planuoja įsigyti iš Rusijos naikintuvų „Su-35“ (4++ kartos) ir „Lada“ klasės dyzelinių povandeninių laivų. Ateityje kinai norėtų gauti zenitinių raketų kompleksų S-400, nes mažesnio veikimo nuotolio S-300 jų apetitų jau netenkina. Trumpai sakant, karinis techninis valstybių bendradarbiavimas išlieka artimas ir stiprėja. Galima teigti, kad Rusija, pardavinėdama Kinijai moderniausią ginkluotę, elgiasi gana neapdairiai, juk tos technologijos kada nors gali atsisukti prieš ją pačią (ne tik rinkoje, bet ir karo lauke). Tačiau tam tikras saugiklis jai šiuo atveju yra besiplečiantis energetinis bendradarbiavimas, kuris riša rankas jau kinams (be svetimų ginklų galima apsieiti, o štai be išteklių ekonomika nefunkcionuoja).
Tai išeitų, kad Kinija pasirinko Rusiją? Sunku tuo patikėti, bet ilgalaikis šalių bendradarbiavimas karinėje techninėje, o ypač energetinėje sferoje verčia tai pripažinti. Kita vertus, galbūt kaip tik 20–30 metų laikotarpis Pekinui yra galutinio sustiprėjimo etapas, po kurio Kinijos ekonomika bus pirmoji pasaulyje ir energetiškai taip diversifikuota, kad nė vienas eksportuotojas negalės jos šantažuoti. Tuo pat metu karinėje srityje kinai turėtų patobulėti tiek, kad jiems daugiau nebereikės svetimšalių pagalbos. Ne veltui, kaip teigia ekspertai, Jungtinės Valstijos jau šiandien keičia savo geostrateginę orientaciją iš Europos ir Artimųjų Rytų į Ramiojo vandenyno regioną.
Ar Rusija viso to nesupranta, toliau savo rankomis augindama ekonominius ir karinius Kinijos raumenis? Greičiausiai supranta, bet kartu mato, kad svarbiausia Pekino varžovė ateityje bus ne ji, o Amerika, su kuria geopolitinio konflikto išvengti jam turbūt nepavyks (čia kaip kelyje: net jeigu tu (Kinija) nenori į ką nors (Ameriką) įvažiuoti, tas kas nors įvažiuos į tave). Vadinasi, galima padėti rytinei kaimynei sustiprėti su nauda sau, o paskui tegul varžosi su amerikiečiais. Savo ruožtu Kinijai situacijoje, kai konfrontacija su JAV yra neišvengiama, bet kuriuo atveju reikia tam ruoštis, ir geriau tai daryti su Rusijos pagalba, o ne be jos.
Štai toks paveikslėlis. Kaip sakoma, kad ir koks platus būtų pasirinkimas, kitos alternatyvos nėra. Vadim Volovoj, Geopolitinių studijų centro ekspertas, politikos mokslų daktaras
