Kelionės maršrutas į šiaurės rytus tikriausiai nėra daugiausia susidomėjimo sulaukianti kelionių kryptis. Pastaruoju metu ten dažniausiai važiuoja „ekonominiai turistai“, ieškantys pigesnių degalų, cigarečių ar alkoholinių gėrimų, tačiau materialiniai dalykai negali atstoti to, ką gali suteikti kultūrinis šių miestų gyvenimas.
Reikia ruoštis iš anksto
Mums, europiečiams, nuvykti į didžiausią pagal plotą pasaulio valstybę šiek tiek sudėtinga, nes vizos lengva ranka niekas neduoda. Nusprendus keliauti į Rusijos Federaciją reikia pasiruošti: ne tik turėti papildomų pinigų vizai, bet ir gauti kvietimą iš asmens ar organizacijos, esančios šioje šalyje.
Jei draugų ar artimųjų Rusijos platybėse nėra, visuomet galima pasinaudoti kelionių agentūrų, siūlančių padaryti vizas, paslaugomis, tačiau tada viza kainuos brangiau (nuo 250 iki 600 Lt, priklausomai nuo laiko, per kurį norima vizą gauti). Rusijos ambasados darbuotojams įtarimą kelia turistai, kurių specialybė – teisininkas, žurnalistas, valdžios sektoriaus darbuotojas ir pan. Tuomet tereikia apsišarvuoti kantrybe ir laukti.
Jei viza jau yra pase, tenka nuspręsti, kokią transporto priemonę rinktis kelionei. Į antrą pagal dydį Rusijos miestą – Sankt Peterburgą – galima nuskristi, nuvažiuoti traukiniu, autobusu ar savo automobiliu. Traukiniai į buvusį Leningradą išvyksta tris kartus per dieną, o kelionė trunka 14–18 valandų. Tiek pat trunka ir kelionė autobusu.
Važiuojantys savo automobiliu gali rinktis du maršrutus – per Daugpilį ir Pskovą arba per Rygą, Tartu ir Narvą. Važiuodami pastaruoju keliu užtruksite tikrai daug ilgiau nei važiuodami traukiniu ar autobusu, nes kelias vingiuoja pro didžiausią šalies ežerą – Peipų, kurio vienas krantas – Estijoje, o kitas – Rusijoje. Prieš paliekant Šengeno erdvę, šalia pasienio punkto galima apžiūrėti ir Hermano tvirtovę, pastatytą XIV amžiuje.
Dažnai važinėjantys į Sankt Peterburgą grįžti atgal pataria būtent per Narvą, nes šiame sienos kirtimo punkte pasieniečiai nėra tokie atidūs, kaip jų kolegos latviai.
Kainų pasiutpolkė
Atvykus į Rusiją pirmiausia į akis krenta degalų kainos. Jos kone du kartus mažesnės nei Estijoje ar Latvijoje ir, žinoma, tėvynėje. Na, o rūkaliams čia – tikra „pažadėtoji žemė“. Cigarečių pakelis Rusijoje kainuoja vidutiniškai 2–4 Lt. Tačiau visa kita Vladimiro Putino valdomoje šalyje brangiau. Lietuvoje pomidorų ir agurkų galima nusipirkti už 5–6 Lt, o rusai už juos moka apie 140 rublių (apie 13 Lt), pernykščių bulvių kaina taip pat nemenka. Kilogramą jų gatvės prekiautoja parduoda už 3 Lt.
Nusprendusieji turistinį dienos nuovargį nuplauti šlakeliu lietuvio gomuriui tokio artimo alaus gali likti išdžiūvusia gerkle, nes neretai šis gėrimas kavinėse ar baruose kainuoja nuo 10 Lt, o parduotuvėse, gerai paieškojus, jo galima įsigyti ir už 2–3 Lt. Beklaidžiojant tiesiomis it styga Sankt Peterburgo gatvėmis galima rasti ir lietuviškų patiekalų restoraną „Gintaras“, kuriame kainų kartelė vargšu gali priversti pasijusti ir turtingesnį tautietį. Bokalas vieno Lietuvoje populiariausios rūšies alaus kainuoja 25 Lt!
Ne ką kuklesnės kainos ir Sankt Peterburgo muziejuose, kurių beveik pusšimtis. Už apsilankymą juose tenka pakloti 20–60 Lt. Brangiausias, be abejo, Ermitažas.
Tačiau, nepaisant didokų kainų, bent keletą muziejų verta aplankyti. Vaizduojamojo meno gerbėjams negalima apeiti Ermitažo. Visiems eksponatams apžiūrėti šioje didelėje galerijoje reikėtų ne vienos dienos ir savaitės. Technikos gerbėjai gali aplankyti Karinio jūrų laivyno muziejų, Karo muziejų ir dar daugybę kitų. O jei jūsų negasdina įvairios anomalijos, apsilankykite kunstkameroje, kurioje sukaupta įvairiausių apsigimimų kolekcija.
Susižavėjimas kas žingsnį
Net jei ir nesilankysite Sankt Peterburgo muziejuose, kurių yra beveik pusšimtis, šiame mieste turėsite ką veikti. Vaikščiodami Nevos krantinėmis ar keliaudami kanalais susipažinsite su įstabia, didinga miesto architektūra ir galėsite mėgautis mirguliuojančiu Nevos vandeniu, kuriame pluša turistinių laivų kompanijos, siūlydamos šį, Šiaurės Venecija pramintą miestą, apžiūrėti iš vandens. Pusantros valandos kelionė Neva ir jos kanalais kainuoja apie 500–600 rublių, tačiau kai ateina laikas laivui išplaukti, galima susiderėti dėl kone perpus mažesnės kainos.
Viena įspūdingiausių šio miesto, 1713–1728 m. ir 1732–1918 m. buvusio Rusijos sostine, atrakcija – naktį pakeliamų tiltų stebėjimą. Visi jie paeiliui pakeliami kiek po vidurnakčio. Tada visą Nevos pakrantę nusėda būriai turistų ar vietos gyventojų. Tiltų pakėlimo tradicija dar išlikusi nuo tada, kai pro tiltus reikėdavo praplaukti didžiuliams burlaiviams, o dabar tai yra graži tradicija. Stebint tiltus, lėtai pakeliamus maždaug kas penkiolika minučių, galima stebėti, kaip vietiniai skuba pereiti ar pervažiuoti į kitą upės pusę, nes pavėlavus gali tekti keliauti net 50 km apylanka.
Nors pro tiltus praplaukiančius didžiuosius burlaivius galima pamatyti tik per didžiąsias šventes (viena tokia šventė – Sankt Peterburgo gimtadienis – bus jau rytoj) ar regatas, jų netrūksta miesto krantinėse. Tiesa, su jais Kolumbas ieškoti trumpiausio kelio į Aziją nebūtų išplaukęs, nes dauguma šių gražuolių – paprasčiausi pastatai ant vandens, kuriuose veikia restoranai ar sporto klubai, o šalia išrikiuoti prabangūs naujųjų rusų automobiliai.
Visiškai kitokį įspūdį palieka pirmojo rango kreiseris „Aurora“, prišvartuotas viename iš Nevos užutėkių. Būtent vienintelis šūvis iš šio laivo patrankos 1917-ųjų spalį paskelbė apie revoliucijos Rusijoje pradžią. Dabar šiame laive įrengtas muziejus, kurį visi norintieji gali aplankyti nemokamai.
Nuklydus toliau nuo Nevos krantinių, atsipūsti galima miesto parkuose, kurių čia netrūksta. Darbo dienomis parkai būna apytuščiai, o savaitgaliais juose kunkuliuoja gyvenimas: susirinkę miestiečiai lepinasi saulės spinduliais, žaidžia įvairius žaidimus ar iškylauja kaštonų pavėsyje.
Taigi miestas, vienų, vis dar menančių Sovietų Sajungos laikus, vadinamas Leningradu, o kitų – Sankt Peterburgu, nepalieka abejingų. Iš jo galima parsivežti milijonus įspūdžių.
Marius EIDUKONIS
