Ūkio krizė - didžiulis sukrėtimas visai valstybei. Mėgindama rasti išeitį kiekviena šalis pati ieško sprendimo, kad išgyventų, kol sulauks pagalbos iš pasaulio finansinių institucijų.
Išgelbėjo pasitikėjimas valdžia
Ši finansų krizė Pietų Korėjoje - eilinė, nors dabar padėtis blogiausia per 11 metų. Šalis dar puikiai prisimena ir 1998-ųjų košmarą, kai sunki ekonominė padėtis privertė griebtis netradicinės išeities iš gresiančio bankroto.
Prieš dešimtmetį, kai rusai karštligiškai supirkinėjo kruopas ir konservus, Pietų Korėjoje milijonai žmonių iš skirtingiausių visuomenės sluoksnių rikiavosi į ilgas eiles prie aukso supirktuvių. Gyventojai stovėdavo dienomis ir naktimis, kad atiduotų valstybės iždui juvelyrinius dirbinius - žiedus, auskarus, grandinėles... Pretekstą tokiam elgesiui davė šalies valdžios kreipimasis į tautą su neįprastu prašymu - paaukoti savo turimas brangenybes valstybei, kad būtų išgelbėtas kritiškoje padėtyje atsidūręs Pietų Korėjos ūkis.
Per trumpą laiką buvo surinkta 250 tonų brangiųjų dirbinių, dėl to padidėjo valstybės aukso atsargos ir šalies valiuta buvo išgelbėta. Brangusis metalas padėjo bankams ir kitoms finansinėms struktūroms išsilaikyti, kol buvo gauta pagalba iš Tarptautinio valiutos fondo.
Korėjiečiai atidavinėjo papuošalus iš valstybės nieko nesitikėdami, nes vyriausybė tąsyk neturėjo jokios galimybės atsilyginti už auksą. Gyventojai gavo tik pažadą: kai tik padėtis pagerės, žmonėms bus dosniai atlyginta už gerumą.
Neįtikėtina, bet taip ir atsitiko. Paaukoto aukso vertė gyventojams buvo grąžinta su procentais, o ekonomiką padėję išgelbėti žmonės pagerbti kaip nacionaliniai didvyriai.
„Dabar kol kas nejaučiame būtinybės kreiptis pagalbos į žmones, - sakė Pietų Korėjos valdžios atstovas. - Tačiau neabejojame: bėdai pasibeldus į duris, mūsų tauta vėl taps vieninga. Mūsų šalies laimėjimai remiasi pasitikėjimu valdžia. Jeigu mūsų vadovai apgaudinėtų savo gyventojus taip, kaip tai daro daugelio postsovietinių valstybių vyriausybės, mes gyventume taip, kaip Afrikos šalys“.
Iš bankininko - į mokytojus
Atvykęs į Suomiją, nustembi, kaip flegmatiškai žmonės reaguoja į galimas problemas – „Krizė? Na, ir kas!“ Tačiau taip yra ne dėl ramaus skandinavų būdo. Dabartinis sunkmetis suomiams jau trečias per pastaruosius 15 metų. 1993 metais smarkiai krito akcijų vertė Helsinkio biržoje dėl to, kad subyrėjus SSRS daugybė bendrovių, dirbusių jos rinkai, neteko naudingo partnerio. Užsidarė fabrikai, gaminę elektroniką, sustojo laivų statyklos, kas penktas suomis tapo bedarbiu, gamyba smuko 10 procentų.
Tačiau suomiai sugalvojo, kaip išgyventi. Kadangi krizėms būdinga kartotis, suomiai nutarė, kad žmogui geriau turėti ne vieną, o kelias profesijas, tada patekus į bėdą nepritruks duonos. Visoje Suomijoje imta atidarinėti „antrosios profesijos centrus“, kur kiekvienas gyventojas galėjo per metus įšmokti ką nors naujo. Televizorius surinkinėjęs darbininkas išmoko kepti duoną, bankininkas, pasimokęs pedagogikos, galėjo drąsiai eiti į mokyklą.
Toks iš pirmo žvilgsnio netikėtas sprendimas pasitvirtino - suomiai liovėsi bijoję krizių. Jie suprato, kad pagalbinė profesija visada padės susirasti darbą ir nereikės minti darbo biržos slenksčio. Suomis žino, kad geriau pradėti viską nuo pradžių ir pačiam išlaikyti šeimą, negu ištisomis dienomis voliotis ant sofos, gaunant bedarbio pašalpą.
„Atiduosime iki paskutinio cento“...
Rudenį dėl biržų kracho bankrutavo keli Vokietijos, Italijos ir Graikijos bankai. Indėlininkai puolė į likusiuosius, bandydami atgauti pinigus, o tai galėjo sužlugdyti visą šių valstybių finansų sistemą. Ko ėmėsi šių šalių vyriausybės? Ogi garantavo šimtaprocentinį pinigų grąžinimą indėlininkams, nelygu jų sąskaitos dydis, jeigu bankas žlugs. Bankai ir šalių finansų sistema buvo išgelbėti.
Parengė Danutė Kurmilavičiūtė
