Europos Sąjungos (ES) ir Rusijos santykiai visai „surūgo“. Pastarasis (gegužės 18 d.) ES ir Rusijos vadovų susitikimas Samaroje baigėsi netgi be jokio bendro pareiškimo. Kai kurių apžvalgininkų nuomone, tokios prastos būklės partnerių santykiai nebuvo nuo pat praeito dešimtmečio pabaigos, kai buvo pasipiktinta žiauriais rusų veiksmais Čečėnijos kare.
Prasidėjo lyg nuo ekonomikos (jei sutiksime, kad prekyba energetikos ištekliais yra ekonomikos dalis), o virto politiniu atšalimu ir net rimtesniais pasikarščiavimais.
Lietuva turi savą santykių su Rusija „ciklą“. Apčiuopiamiausia yra tų santykių ekonominė dalis, perpinta politiniais tikslais ir sensualizmais.
Kaip ir dera ciklui, jis susideda, daugiausia didžiojo kaimyno pastangomis, iš „potvynių ir atoslūgių“.
Įdomu tai, kad kiekvienas „atoslūgis“ galop ne tik formaliai, bet ir realiai pagilindavo Lietuvos integraciją į Europos Sąjungą ir net konvergenciją su jos ekonomika.
Pirmas toks postūmis buvo 1992-1993 m., kai Rusija ėmėsi „daryti politiką“ iš prekybinių santykių su Baltijos valstybėmis, delsdama ratifikuoti prekybines sutartis, numačiusias prekybą didžiausio palankumo (tai yra – normaliomis, naudojant konvencinius muitus) sąlygomis. Padidinti muitai smarkiai trukdė eksportą į Rusiją ir nemažai Lietuvos verslininkų buvo priversti atsisveikinti su taip gerai pažįstąma, įprasta bei nereiklia rinka ir belstis į svetimas vakarų rinkų duris.
Antras stumtelėjimas buvo „netyčinis“, bet nė kiek ne menkesnis - 1998 m. finansų krizė Rusijoje nubloškė rublio kursą taip žemai, kad lietuvių prekių kainos tapo neįkandamos Rusijos pirkėjams. Eksportas į Rusija akimirksniu sumažėjo kelis kartus, prekių gamyba Lietuvoje „užsikimšo“ ir stabtelėjo. Patyrėme netikėtą visos ekonomikos kluptelėjimą ir teko vėl energingai ieškoti daugiau rinkų ir partnerių stabilesnėse ES šalių ekonomikose. Juolab kad jau veikė laisvos prekybos sutartis su ES.
Per tuos du postūmius visa Lietuvos ekonomika iš esmės persiorientavo, ne be kančios, iš Rytų į Vakarų rinkas.
Nuo 2006 m. turime (niekas negarantuos, kad jis jau baigėsi) trečią „atoslūgį“ mūsų ekonominiuose santykiuose su Rusija – Lietuva (ir kai kurios kaimyninės valstybės) it vainiku apipinama statomais ir planuojamais jos teritoriją aplenkiančiais naftotiekiais ir dujotiekiais, ima „gesti“ ją pačią aprūpinantys vamzdynai. Vienintelis Lietuvos energetikos išteklių tiekėjas tarsi primena apie galios skirtumus. Bent jau kol Lietuva tebėra atskirta nuo kitų ES šalių energetikos tinklų, o politinė integracija Sąjungoje lieka tolimesnės ateities reikalas.
Ir to nauja pasekmė – besiformuojanti Lietuvos ir Lenkijos energetinė unija. Po visai nemielos patirties su elektros perdavimo tiltu staiga tampame vos ne energetine Žečpospolita. Jos pagrindas - lenkų įsigytas mūsų naftos perdirbimo gigantas ir dar bevardė būsima mūsų atominė elektrinė su lenkais pajininkais.
Kaip ir anais dviem atvejais, nebūtume patys nei taip greitai sugalvoję, nei juolab iš tiesų darę. Beje, lenkai irgi. Bet Rusija kaskart tarsi niukteli – „į Vakarus, broliukai, į Vakarus, nėr ko jums su Rytais“.
Turint galvoje dalies atsakingų Lietuvos valdininkų neprofesionalumą, užsimiegojimą, horizontų siaurumą, nesugebėjimą dirbti nacionaline komanda visi tie postūmiai išties vertintini teigiamai.
Rusijos išorės ekonominių santykių politika tiek kurioziška, kad nereiktų nustebti, jei po dešimties metų pumpuosime dujas iš Vokietijos, kuriai Rusija tieks jas iš Sibiro.
Toks pat ekonomine prasme perdėm neracionalus yra pasirinkimas Baltijos jūros dugnu tiesti „Šiaurės srauto“ (Nord Stream) dujotiekį – bet kuris dujotiekis sausuma būtų du ar tris kartus pigesnis.
Ir to negana. Rusijos vyriausybė neseniai patvirtino antrosios Baltijos vamzdynų sistemos linijos statybą. Ji prasidės Briansko srityje, prie sienos su Baltarusija, ir ves naftą į Primorską Baltijos pajūryje, apie 140 km į vakarus nuo Sankt Peterburgo. Antrosios linijos dėka galima bus visiškai nebenaudoti naftotiekio „Družba“, per Baltarusijos ir Lenkijos teritoriją tiekiančio naftą į vakarus. Per Primorską galop planuojama gabenti gigantišką naftos kiekį – 150 mln. tonų kasmet. Baltijos jūrą drumstų gausybė tanklaivių, išaugusius naftos gabenimo kaštus dar padidindami avarijų tikimybės didėjimu.
Be to, naujasis naftotiekis aplenks ir Baltarusiją. Iššifruojant autorių nenumatytas strategijos pasekmes, tai reikštų, kad anksčiau ar vėliau Baltarusijai tapsime gyvybiškai svarbiu ekonomikos partneriu.
Mes nenorime ES ir Rusijos energetinių santykių politizavimo, neseniai pasakė Europos komisijos pirmininkas Jose Barroso. Tačiau, tęsė jis, tie santykiai tapo politizuoti. Ir pateikė pavyzdį: „Imkime tą Lietuvos problemą su „Družbos“ naftotiekiu - juk ne ES sukūrė šią problemą !“ Barroso nuėjo dar toliau, pareikšdamas: „Mes sakome rusams – galime suremontuoti tą dujotiekį, galime sumokėti už remontą; bet niekas nevyksta.“
Išties, kaimyno sprendimai kažkuo primena nelabai blaivaus kolegos pasitikslinimą „tu mane gerbi?“
„Niekas negali išsigelbėti nuo globalizacijos,“ paskelbė trivialią tiesą naujasis Prancūzijos prezidentas N.Sarkozy. Mūsų didžiojo kaimyno „politprekyba“ palengvina to gelbėjimosi krypčių paieškas Lietuvai. Ir, žinoma, perrašo ateities problemų sąrašą, nes kaip gi be jų.
Vis tik, manau, mes, Europos Sąjungos šalys narės, įgyvendinsim kitokį, daug draugiškesnį santykių su Rusija variantą. Esame vienos civilizacijos valstybės. Net religinis pagrindas – krikščionybė – tas pats. Bereikia permontuoti politiką – ir reikalai pajudės pažangopi.
