Tai, kokį mes turime požiūrį į skirtingas gyvūnų rūšis, neretai priklauso nuo mūsų kultūrinių ir asmeninių išankstinių nuostatų. Žmogui būdinga teigiamai vertinti į save panašius, todėl žinduoliai mums atrodo protingesni už paukščius ir reptilijas, o vabzdžiai atrodo apskritai kaip būtybės be mąstymo.
O realybė yra tokia: intelektas yra sudėtinga sąvoka, kurią sunku objektyviai nustatyti, jei kaip „etaloną“ nenaudosime savo pačių sugebėjimų.
Dar sunkiau pamatuoti gyvūno intelektą. Vienas dalykas yra pamatuoti kitų žmonių sugebėjimus, su kuriais gali pabendrauti ir surengti jiems testus. O štai gyvūnų intelekto matavimas yra apsunkinamas bendros kalbos trūkumo.
Mokslininkai, tiriantis gyvūnų sugebėjimus, į juos žiūri ne į kaip neprotingas būtybes, o kaip savotiškai išsivysčiusias būtybes, kurios pasaulį mato visiškai kitaip, nei žmonės.
Visi žino, kad beždžionės evoliucionavimo procesas prasidėjo nuo to, kad ji į rankas paėmė pagalį. Įrankių panaudojimas ilgą laiką buvo laikomas intelekto demonstravimo forma, būdinga tik žmonėms.
Tačiau tyrimai parodė, kad ir gyvūnai gali panaudoti instrumentus, nors ir ne taip, kaip žmonės.
Eksperimentų su drambliais metu, pavyzdžiui, mokslininkai gyvūnams duodavo pagalį, išdėstę maistą jiems nepasiekiamoje zonoje. Šiame etap drambliai su užduotimi nesusitvarkė. Jie žinojo, kur yra maistas, jiems pavyko paimti pagalį, tačiau su jo pagalba pasiekti maistą jie nesugebėjo.
Vėliau mokslininkams pavyko nustatyti priežastį. Straubliu sugriebę pagalį drambliai prarasdavo uoslės ir juslės sugebėjimus, tai yra tuos sugebėjimus, kuriais pasitiki labiau, nei regėjimu. Vėliau tyrimas nukreiptas kitaip – vietoje pagalio jiems pasiūlyta dėžė. Rezultatas? Drambliai spardė dėžė iki tol, kol galėjo ant jos užsilipti ir taip pasiekti maistą.
Dar mažiau tyrinėta sritis – gyvūnų sugebėjimas užjausti. Ilgą laiką mokslininkai primatus laikė egoistais. Beždžionėms siūlydavo maistą pasiimti sau arba pasidalinti juo su kitais. Dažniausiai beždžionės pasiimdavo maistą sau – tikriausiai net nesuvokdami eksperimentinės aplinkos.
Tačiau neseniai buvo atliktas eksperimentas, kurio metu beždžionėms pasiūlyta rinktis tarp dviejų žetonų: mainais į vieną iš jų buvo galima gauti maisto tik sau, o kitas suteikdavo galimybę gauti maisto ir dar vienai beždžionei. Rezultatas buvo neįtikėtinas: beždžionės rinkdavo būtent antruosius žetonus, kurie suteikdavo maisto ir kitiems.
Šie ir daugelis kitų tyrimų parodė, kad skirtingos gyvūnų rūšys turi pakankamai išsivysčiusį intelektą.
Voverės, pavyzdžiui, slepia savo turimą maistą, kai yra stebimos. Varnos gali iš vielos pasigaminti kabliukus, kuriuos vėliau panaudos savo tikslams. Šimpanzės turi labiau išsivysčiusią trumpalaikę atmintį, nei žmonės.
Kamanės kai kuriuos uždavinius gali išspręsti greičiau už kompiuterį. Žiurkės jaučia užuojautą kitoms žiurkėms. Bitės gali atpažinti veidus. Netgi sliekai, turintys viso labo 302 smegenų ląsteles, turi sugebėjimą prisiminti ir netgi gali būti apmokyti.
Keli atlikti tyrimai parodė, kad mes esame linkę blogiau vertinti tų gyvūnų intelektą, kurių mėsą valgome – taip mes pasąmonėje bandome atsikratyti kaltės jausmo.
Sunku pripažinti, kad mes ne tokie jau protingi, kokiais save laikomi. Vis daugiau tyrimų rodo, kad išvystyta logika ir intelektas, reguliariai naudojami uždaviniams spręsti, daugiausiai remiasi trumpiausiu keliu, žinomu kaip euristika. Paprasčiau tariant, tai labai artima tam, ką mes vadiname instinktais.
