Nors profesionalaus meno Lietuvoje lieka vis mažiau, teatras dominuoja visur: politikoje, atominės elektrinės statybose, švietimo ir sveikatos apsaugos sistemose.
„Pagyrimas, kad žmogus yra drąsus, yra komplimentas tik bailiui“, kadaise yra pastebėjęs Markas Twainas ir šiuo vienu sparnuotu posakiu iš esmės atsakęs į įvaizdžio kūrėjų klausimą „ar Lietuva yra drąsi šalis“.
Mūsų dabartinio gyvenimo esmę, man regis, užčiuopė Leonodas Donskis, atsivėręs „Lietuvos žinioms“: „Kai manęs užsienyje klausia, kuo Lietuva ypatinga, aš atsakau – tai teatro šalis“.
Išties: kur Lietuvoje nepažvelgsi – visur teatras. Politikoje – teatras, atominės jėgainės statybos scenoje – teatras, aukštojo mokslo ir švietimo pasaulyje – teatras, sveikatos apsaugos sistemoje – taip pat. Ryškiausia šitokios „artistinės sielos“ įsikūnijimo išraiška – televizija. Ten – permanentinė vaidyba, staipymaisi ir grimasos, „draugų pašnekesiai su draugais“ ir neslepiamas interesų protegavimas. Žodžiu, nepabaigiami „puikieji šou“ nuo ryto iki labo vakaro.
Ir atvirkščiai. Profesionalus meno Lietuvoje – vis mažiau. Tikri teatro ir muzikos profesionalai vaidina ir koncertuoja daugiausiai ne Lietuvoje, čia sugrįžta tik nereikšmingų trumpalaikių gastrolių. Nesusirenka publika. Kadangi ji, visu čionykščio gyvenimo turiniu – pradedant kultūros ministro patarimais menininkams padirbėti pomidorų plantacijose užsienyje ar jo gebėjimu patirti intelektualinį pasitenkinimą kažką nerišliai svaičiojant apie moteriškas pėdkelnes ir baigiant nacionalinio transliuotojo programų tinkleliu – orientuojama ne į mąstantį, atsakingą, išsilavinusį žmogų, bet į apgailėtiną savo juslių vergą.
Todėl L. Donskis savo įžvalgą apie Lietuvą, kaip teatro šalį, apdairiai garsina tik užsienyje. Ten jo posakis, matyt, priimamas tiesiogine prasme. Mat, gyvenimas ir teatras ten vis dar atsiskyręs.
Lietuvoje ta riba, kaip atrodo, jau baigia išsitrinti. Čia – tiek teatro, kad labiausiai pasigendi tikro gyvenimo: sąžiningo santykio į žmogų, pasitikėjimą keliančio gilinimosi į problemas, drąsos prisiimti atsakomybę už būtinas reformas ir savo veiksmų pasekmes.
„Pramogos yra nesugebančiųjų mąstyti laimė“, – rašė britų literatūros klasikas Alexanderis Pope‘as. Tai paaiškina kodėl Leotuvos, anot Gino Dabašinsko, politiniai vairininkai tokie vangūs kultūros, švietimo ir socialinės politikos baruose, bet nesitveria uolumu paslaugiai atsiliepti į kiekvieną stambiojo kapitalo užgaidą. Kadangi geras „vartotojas“ yra tas, kuris „vartoja be atrankos“ ir neuždavinėja „nereikalingų“ klausimų. O švietimas, kultūra, žmogaus orumą nežeidžiančios gyvenimo sąlygos neišvengiamai ugdo mąstantį, taigi, ir „kritiškai vartojantį“ žmogų. Su tokiu – problemų daugiau, ką liudija ir vakar prasidėjęs mokytojų streikas.
Visa tai žinome, pasakys man „kritiškas“ skaitytojas ir komentarų skiltyje eilinį kartą reikliai pasiteiraus, ką gi gali pasiūlyti pats, kad ir toje „teatro šalyje“ atsirastų bent šiek tiek tikro gyvenimo?
Esu minėjęs, kad „geriausia“, žinoma, būtų vyriausybę sudaryti iš žurnalistų: jie viską žino, viską išmano, tokie reiklūs, tokie įžvalgūs, tokie principingi... Tik šie lūkesčiai, deja, tiek pat verti, kiek ir tikėjimas, kad „veiksmų programą“, kaip žmonėms elgtis, galima perskaityti laikraščiuose ir internete.
Jokie žurnalistų rašinėjimai nebūtų galėję išjudinti mokytojų, jeigu pačios gyvenimo sąlygos nebūtų pakėlusios jų tam žygiui. Svarbiausius argumentus pateikia pats gyvenimas, ne žurnalistai. Jie tik atspindi, dažniausia – labai paviršutiniškai, tai, kas vyksta tikrovėje.
Švietimo ir mokslo ministrė vakar aiškino, kad visa mokytojų problema – vien „kas gražiau pagiedos apie mokytojų algas“ (). Tarsi švietimo sistemos problemos būtų – atlyginimai. „Ir atlyginimai“, žinoma, taip pat, tačiau jie – tik dalis stagnaciją ir vidinį paralyžių išgyvenančios sistemos.
Nesu jos žinovas. Esu tik „tarybinės mokyklos“ auklėtinis, keturis savo vaikus leidęs ir tebeleidžiantis į nepriklausomos Lietuvos mokyklą. Viena dukra mokyklą jau baigė, yra ketvirto kurso studentė, kiti trys vaikai – mokyklinio amžiaus. Tad norom nenorom tenka bent paviršutiniškai domėtis tuo, kas vyksta dabartinėje mokykloje (esu buvęs ir mokyklos tėvų komiteto pirmininku). Taigi, galiu bent iš šalies lyginti „tarybinę“ ir „lietuvišką“ mokyklas. Ir turiu pasakyti, kad patirtis – nuvilianti. Manyčiau, kad kai kuriais atžvilgiais to „tarybiškumo“ – mokyklą sloginančios biurokratinės rutinos, mokytojų kūrybiškumą nuodijančio formalizmo, sveiku protu kartais nesuvokiamo beprasmio reglamentavimo – dabar yra, ko gero, nė kiek ne mažiau, jeigu ne daugiau. Vaikams tenkančio krūvio ir darbo namuose – aiškiai daugiau. Ar dėl to jie protingesni ir geriau pasirengę gyvenimui ar studijoms – galima abejoti. Tačiau, kad dažnai tiesiog pervargę – faktas.
Yra tikrai nuostabių mokytojų, tikrų savo dalyko patriotų, kilnių žmonių ir puikių auklėtojų. Yra sumanių mokyklų vadovų ir gerų administratorių. Tačiau tai, kaip vyksta pats mokymo ir ugdymo procesas, kokiems darbams yra sueikvojama mokytojų energija, kokias beprasmiškas smulkmenas pagal švietimo ministerijos sudarytas programas yra verčiami kalti mūsų vaikai ir ko iš jų reikalaujama per baigiamuosius valstybinius egzaminus, negali nekelti rūpesčio tėvams ir visiems, kam rūpi valstybės ateitis. Vien faktas, kad keletą pastarųjų metų iš eilės valstybiniai egzaminai neapsieina be švietimo valdininkų sukeltų skandalų, patvirtinančių pribloškiantį neatsakingumą ir aklai biurokratišką požiūrį į abiturientus, rodo, kad sistema rimtai negaluoja.
Antroji dukra, pagal YFU (Youth for understanding) moksleivių mainų programą, praėjusią vasarą metams išvyko į vieną iš Vakarų šalių, gyvena šeimoje ir lanko tos šalies mokyklą. Netrukau pajusti, kaip ėmė keistis jos požiūris į mokyklą, mokslą ir daugelį gyvenimo reiškinių, kurie truputį kitaip jaunam žmogui atrodė gyvenant ir mokantis Vilniuje. Tam tikrą vangumą, inerciją, prisiverstinį santykį į mokymosi pareigą staiga ėmė keisti ligi tol nematytas entuziazmas, aktyvus noras daugiau pažinti, išmokti, sužinoti.
Po pusmečio svetimame krašte, paprašiau jos palyginti patirtį lietuviškoje ir svečios šalies mokykloje. Atsakė: „Nepalyginami dalykai. Kiekviena diena – lyg šventė. Einu į mokyklą su noru, pakilia nuotaika. Visai kitokie mokytojų ir mokinių, taip pat mokinių tarpusavio santykiai. Kitokia mokymo metodika, mokymo procesas sukoncentruotas į moksleivio asmenybę ugdantį darbą mokykloje, bet ne vadovėlio kalimą namuose, kaip yra Lietuvoje. Gerokai mažesnis darbo krūvis, tačiau žinių perteikimas – efektyvesnis. Moksleiviai motyvuoti, mokosi sąmoningai, turi kur kas daugiau laiko užklasinei veiklai ir poilsiui.“
Tačiau labiausiai man patiko jos atsakymas į klausimą kuo skiriasi Lietuvos moksleiviai nuo tos šalies gimnazistų. Nebūčiau nustebęs, jei taip būtų atsakęs vyresnio amžiaus žmogus, bet kai aštuoniolikmetė prabyla sentencijomis, imu tikėti, kad skirtumų tarp šių mokymo sistemų esama reikšmingų: „Lietuvoje jaunimas galvoja apie savaitgalį, čia – apie ateitį“...
Taigi, klausimas čia akivaizdžiai platesnis, nei vien giesmelė „apie mokytojų algas“. Dėl aukštojo mokslo reformos – irgi jau kapituliuota. O buvo proga atlikti gerą darbą bent prieš kadencijos pabaigą – įvykdyti nelengvą, bet būtinai reikalingą aukštųjų mokyklų reformą, prie kurios neišvengiamai anksčiau ar vėliau vis tiek teks sugrįžti. Dabar liga stumiama tik dar giliau į paliegusį aukštųjų mokyklų sistemos kūną. Ne tik mokytojai, bet dabar jau ir studentai rengiasi manifestuoti prie Vyriausybės. Yra akivaizdu, Lietuvos švietimo ir aukštojo mokslo sistema šaukte šaukiasi permainų ir darosi Europoje nekonkurencinga. Tačiau ministrė, kaip „teatro šalyje“ jau tapo įprasta, nepaisant minimalaus pasitikėjimo Seime ir nepalankios viešosios nuomonės, atrodo, yra susitaikiusi su savo vaidmeniu toliau „būti valdžioje“.
Pakeisti prie valdžios vairo šią „draugų grupę“ eilinių Seimo rinkimu keliu vargu ar pavyks. Visai neseniai spaudoje vienas deputatas puikavosi sulaukęs ten jau ir „pilnametystės“. Kiti – tiesiog akyse nupliko, metai iš metų sėdėdami tose pačiose TV laidose ir „atstovaudami“ rinkėjus, kalbėdami tą patį per tą patį, bet nieko iš esmės nekeisdami, išskyrus savo pačių titulus: čia pozicijos, čia opozicijos lyderių. Politinė nomenklatūra tvirtai įsišaknijusi ir reformos, kurios būtinai reikalingos valstybės efektyvumui ir piliečių tikėjimui jos ateitimi atkurti, reikštų ir tos pačios nomenklatūros pražūtį.
Betgi, ačiū Dievui, kolei kas dar nesame kaimyninės šalies provincija, ministrai ir prezidentai savo įpėdinių pas mus dar neskiria. Ir piliečių balsas, nepaisant aiškiai išreikštų oligarchinių ambicijų, ima skambėti vis garsiau. Randasi iniciatyvinės grupės dideliems projektams. Nesiimsiu vertinti ko ši konkreti iniciatyva iš tiesų yra verta. Noriu pabrėžti tik patį tokių iniciatyvų faktą, kurį manau esant pozityvų reiškinį iš principo. Tad leisiu sau čia truputį pafantazuoti.
Įsivaizduokime, atsiranda piliečių iniciatyvinė grupė rengti referendumui dėl konstitucinės reformos. Tokios reformos, kuri priverstų išrinktuosius ne toliau „būti valdžioje“, bet tarnauti visuomenei ir atsigręžti į žmogų, kuri grąžintų valstybę žmonėms, suteikusiems tiems išrinktiesiems ne valstybę jų nuosavybėn, o tik įgaliojimus ribotam laikui atlikti pareigą. Valdžia tinkamai subalansuotoje galių pasidalijimo hierarchijoje yra, nelyginant, rūpestingas sodininkas. Ji rūpinasi gera sėkla, tinkama naudingų kultūrų priežiūra, žiūri, kad derliaus neužstelbtų piktžolės.
Susidaro įspūdis, kad dabar, kurią sritį nepaimsi, – vien piktžolės. Valstybės laivas neturi krypties, neturi aiškaus kurso, stokoja ir patikimų vairininkų. Ramioje jūroje visi gali būti kapitonais. Bet ar ta jūra visada bus tokia rami? Vargu bau. Jau dabar matyti, kad pasaulis neišvengiamai artėja prie iššūkių, kurie 1990-aisiais mums nė nesisapnavo.
Todėl Lietuvos valstybei, matyt, labiau nei demokratinio gyvenimo patirties „skiepijimu“ Baltarusijoje, Ukrainoje, Gruzijoje ar Moldovoje, reikėtų pasirūpinti jos pačios politinės sąrangos pertvarkymu, kuris suteiktų ne menamą, bet tikrą tautos mandatą, suteikiantį tokią pačią teisę ir Vilniaus, ir regionų žmonių balsui.
Kaip reaguotų žmonės, jeigu tokio referendumo iniciatoriai, tarp kitų konstitucinės reformos pasiūlymų, pateiktų, tarkime, ir tokius:
1. Rinkimai į Seimą – tik vienmandatėse apygardose.
2. Reikšmingai sumažinamas Seimo narių skaičius, tačiau įvedami antrieji rūmai, kuriuose būtų atstovaujami regionai. (Palyginimui, Jungtinių Amerikos Valstijų – galingiausios pasaulio valstybės – Kongrese tik 435 vietos, t.y. vos 3 kartus daugiau nei mūsų Seime; tuo tarpu gyventojų – 100 kartų daugiau; Atstovų rūmuose – 100 senatorių, po 2 nuo kiekvienos valstijos, nepriklausomai nuo jos dydžio, gyventojų skaičiaus, ekonominio potencialo).
3. Į parlamentą išrinktiems atstovams, kaip ir prezidentiniams kandidatams, nustatomos daugiausiai dvi kadencijos.
4. Nustatoma tvarka, kad išrinkti atstovai, baigę kadenciją, privalo grįžti į savo kilmės vietą. Jei buvo mokytojas – mokytojauja toliau, jei ūkininkas – ūkininkauja. Įgiję patirties sostinėje, tokie žmonės kilstelėtų ir regionų intelektualinį potencialą. Tačiau kandidatuodamas į parlamentą žinai: negali tikėtis valdiško darbo Vilniuje, pasibaigus kadencijai. Vilniečiams tai būtų paskata nesiblaškyti po Lietuvą, o susikaupti ir išsitarnauti sostinės gyventojų pasitikėjimą.
Ar tai padėtų pažaboti politinę korupciją ir į „teatro šalį“ bent iš dalies grąžinti ir gyvenimą? Sunku pasakyti. Tačiau prielaidos korupcijai tarpti, manyčiau, būtų gerokai apribotos. Jei ką ir papirktų – tai tik dviem kadencijom. Vėliau reikėtų „rūpintis“ vėl iš naujo. Kainuotų brangiai...
