Dong Hoi neradę autobusų stoties, nupėdinom į tą pačią vietą, kur mus paleido čia atvežęs autobusas – prisėdom šalia kelio ir vos pamatę tinkamą transporto priemonę keldavom nykščius į viršų. Susistabdę autobusiuką, važiuojantį į Hanojų, ir nusiderėję pusę kainos susėdome ant galinių sėdynių ir džiaugiamės, kad vakare jau būsim Ninh Binh. J Džiaugėmės neilgai, greitai pajutome vietnamietišką vairavimo stilių, kuris ne itin džiugino - duobės: „kam prieš jas stabdyti, tegu keleiviai pašokinėja nuo sėdynių“; posūkiai: „sulėtinus, dingsta linksmumas, nieks neatsitrenkia į langą“; lenkimas: „tegu traukiasi kiti, juk lenkiančio pirmenybė, net jei iš priekio atvažiuoja tonomis pakrautas vilkikas“; garso signalas naudojamas visada ir visur – kam tos priežastys; keleiviai besidaužantys į daiktadėžes, pasitempiantys kaklus pašokus atsitrenkę į lubas – niekis. Va tokios tos Vietnamo kelių džiunglės, kur galioja savi įstatymai ir bailiams čia ne vieta.
Aplinka. Žmonės. Nuotaikos.
Ninh Binh pasiekę beveik vidurnakty supratom, kad atsidūrėm kaip ir Dong Hoi – mieste ant pagrindinės magistralės viena didele pagrindine gatve. Tuk – tuk'ų ir motorolerių vairuotojai Vietname nemiega net naktį, apsupę it skėriai siūlėsi nuvežti, kur pageidaujam. Beieškodami nakvynės vėl susidūrėme su nežinia iš kur staiga atsirasdavusiais ne pačiais maloniausiais vietnamiečiais, kurie bandydami tarpininkauti sakė trigubą kainą už ryžių sriubą, nesuvokdami, kad jei jau mes perkam, tai dėl kainos su pardavėju susitarėm iš anksto. Nors Vietname dar tik pradėjom keliauti, tačiau greit supratom, kad reikia išlikt labai budriems, norint gauti tai, už ką moki.
Miestelis dienos šviesoje pasirodė ne toks jau ir mažas, bruzdėjo daugybė motorolerių, šurmuliavo prekeiviai ir visu pajėgumu dirbo atviram ore kėdes įsirengę barzdaskučiai, kirpėjai ar motorolerių taisyklos. Kaip ir Laose dviračiais į mokyklą skubėję mokinukai, ant baltų marškinių pasirišę raudonas skareles, nukėlė į pionierių ir spaliukų praeitį. Mažytes parduotuvėles - kavinukes namuose įsirengę vietiniai naujų pirkėjų laukdavo žiūrėdami televiziją patogiai įsitaisę lovose ar ruošdami valgį šeimynai. Beklaidžiodami prisėdome suvalgyti ledų ir paragauti vietnamietiškos kavos senolių parduotuvėlėje – kavinukėje. Jos savininkai, nekalbantys nei žodžio angliškai, praktikuojantys natūralią mediciną gydytojai, gydantys žmones akupunktūra, žolelėmis, taškų, esančių ant veido, pėdose ir delnuose masažavimu. Vieni iš maloniausių sutiktų vietnamiečių, kurie savo šypsena ir gera aura vertė sugrįžti kavos pas juos vėl ir vėl.
Po nesėkmingo motorolerio vairavimo bandymo, pasibaigusio didokais nubrozdinimais ir sumušimais, ir ilgos dviračių paieškos pagaliau mynėme link Tom Coc, kur iš vandens išnirusių uolų (limestone) papėdėse žaliuoja vandenyje augančių ryžių plotai. Ta ryžių žaluma žaisdama su saulės spinduliais, kartais virstanti salotine, kartais patamsėjanti ir panašėjanti į lietuvišką miško žalumą, kartais mirguliuojanti smėlio rusvumo bręstančiomis ryžių varpomis, piešia vis kitokį peizažą ir verčia akį smalsauti vėl ir vėl.
Ninh Binh paragavome tirštos ryžių košės - sriubos su vištiena, kuri atrodė visai neišvaizdžiai, bet paragavus pasirodė labai gardi. Neapsėjome neparagavę vietnamietiškų ryžių pyragėlių, kurie buvo pagaminti iš permatoma ryžių masės želė, kurios viduje įdaryta vytinta krevetė. Visas pyragėlis įvyniotas į palmės lapą ir dažomas į įvairius saldžiarūgščius ir aštrius padažus. Bandėme jautieną, troškintą su ananasu, ir vištieną su šviežiu baziliku ir česnaku, laižėmės pirštus užsigerdami vaisių kokteiliu.
Vietnamietiška kava – „verta grieko“. Galima rasti visokių skonių – nuo rustica iki arabica. Įdomiausia, kad užsisakius kavos atneša viskinę taurę ir ant jos uždėtą mini puodelį, iš kurio pro kavą mažais lašeliais sunkiasi karštas vanduo – kavos gėrimas iš tiesų tampa ritualu. J
Atradome pasioną (passion fruit) – neišvaizdus, į bulvę panašus vaisius, prakrapščius kiautą parodo savo skonio jėgą.
Kuriozai. Nesusipratimai. Juokingos situacijos.
Dong Hoi įsėdome į autobusą, važiuojantį į Hanojų, tačiau jam sustojus degalinėje, pastebėjome, kad užrašas pasikeitė – pasirodo mus vežė tik iki Vinh – pusiaukelėje esančio miesto. Vinh mus išlaipino ir nieko neaiškinę vežėjai dingo. Stovėjome vidury stoties ir valgėm bagetes, darėsi įdomu, kas bus toliau.
Pinigai (1 USD – 20 200 dongų)
Nakvynė – lova daugiaviečiame kambaryje – 60 000 donguMaistas:
Pietų kavinėje porcija (ryžiai su mėsa ir daržovėmis) - apie 37 000 dongų
Vanduo 1,5 l – 8000 dongų
Ledai – 5000 dongų
Vietnamietiška kava (tikra skani stipri :) – 10 000 dongų
Alus – 10 000 dongų
