Margas gyvybės simbolis
Kiekvieną pavasarį vienas tradicinis amatas užvaldo ne tik lietuvių namus ir bet ir socialinius tinklus. Žinoma, tai – velykinių kiaušinių marginimas. Nors dabar margučiai siejami su Velykų švente, tačiau kiaušinių marginimo tradicija egzistavo dar prieš kelis tūkstančius metų Egipte, margučiai buvo minimi ir sanskrito knygose. Tiek anksčiau, tiek dabar kiaušiniai tradiciškai dažomi natūraliomis priemonėmis: spalvos gaunamos naudojant augalus, o raštai – vašką ar skustuką. Spalvos ir raštai nuo seno turėjo simbolinę, o kartais ir magišką prasmę. Beje, kelias margučių kolekcijas galima pamatyti ir Lietuvos muziejuose – Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Vytauto Didžiojo karo muziejuje ir Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Kai kurie eksponatai siekia XIX a.!
Popieriaus karpiniai
Karpymo menas pirmiausia atsirado tolimosiose Kinijoje ir Japonijoje, kur buvo išrastas popierius. Europą tiek popierius, tiek karpiniai pasiekė viduramžiais Šilko keliu, o Lietuvą per Lenkiją XVI a. Įdomiausia tai, kad Lietuvoje karpiniai kelis amžius buvo naudojami kaip antspaudai – dvaruose, vienuolynuose ir valdžios įstaigose. Lietuvių namuose, kaip puošybos elementai, karpiniai atsirado tik XIX a. Iš popieriaus kaimo moterys sukurdavo įvairiausių dekoracijų: užuolaidų, servetėlių, papuošimų šventųjų paveikslams, jaunavedžių vietoms, net karstams. Karpiniai būdavo tiek paprasti, tiek ypatingai sudėtingi ir reikalaujantys kūrybiškumo, meistriškumo ir kantrybės. Viena dažniausiai pasikartojančių karpinių temų buvo gilią simboliką turintis „gyvybės medis“.
K. Petrausko grožio priemonė
Kelis tūkstančius metų skaičiuojantis muilas buvo naudojamas kaip higienos ir skalbimo priemonė, o kartais – kaip vaistas ir riterių dovana mylimosioms. Senuosiuose raštuose galima rasti muilo receptų iš įvairiausių pasaulio kampelių – jam virti būdavo naudojami medžio pelenai, įvairių rūšių aliejai ar net žuvų taukai. Lietuviai muilo gamybai naudojo ąžuolo ar beržo pelenus ir gyvūninius riebalus, kartais gėlių žiedus ar sėklas. Pramoniniu būdu muilas Lietuvoje pradėtas gaminti XIX a., o tarpukariu Kaune net buvo gaminamas operos dainininko Kipro Petrausko vardu pavadintas muilas, skirtas moterų veido odos puoselėjimui.
Žvakininkystės amatas
Pirmoji žmogaus sukurta žvakė buvo į paprasčiausią duobutę akmenyje supilti taukai. Amžiams bėgant šviesą skleidžiantis šaltinis vis tobulėjo, kol buvo pastebėta, kad patogiausia ir taupiausia dagtį aplieti bičių vašku (be to, jis degė ilgiau ir ryškiau). Lietuvoje bičių vaško žvakės pradėtos gaminti labai seniai, bet pačių žvakių liejikų buvo mažai – šio amato paslaptys būdavo perduodamos tėvų vaikams ar tarp giminaičių. Pagrindiniai žvakių gamybos rankomis būdai buvo du: lieti vašką ant pakabintos dagties arba žvakes kočioti. Bičių vaško žvakės buvo naudojamos ne tik apšvietimui, bet ir burtams – kūčių naktį į vandenį lašintas vaškas, o iš susidariusių formų būdavo spėjama ateitis. Be to, susirgus vaikui šalia jo būdavo uždegama krikštynų žvakė, o susipykus sutuoktiniams – per vestuves pašventinta žvakė.
Išmokite pasidaryti patys
Lietuviškų dailiųjų amatų tradicijas dabar saugo ir puoselėja sertifikuoti amatininkai. Apie amatus daugiau sužinoti ar net praktiškai išbandyti gali kiekvienas panoręs – tereikia susirasti edukacinę programą. Karpinių edukacijoje galima išmokti pasigaminti originalių atvirukų ar kvietimų, margučių marginimo edukacijoje – sužinoti, kokie augalai tinkamiausi dažymui, ir išmokti vašku arba skustuku kurti įvairiausius raštus, muilo gaminimo edukacijoje – pasigaminti natūralaus muilo su kiekvienam labiausiai patinkančiais kvapais, o žvakių liejimo edukacijoje – pasigaminti kvapnią natūralaus vaško žvakę, kuri papuoš namus ar taps originalia dovana. Visos veiklos tinka smagiai leisti laiką su šeima ar draugais.
Lietuvos kaimo turizmo asociacija vykdo projektą „Tradicinių lietuviškų amatų gidas“. Projekto tikslas – didinti tradicinių Lietuvos amatų ir UNESCO kultūros paveldo objektų populiarumą bei žinomumą.
Projekto vykdytojas Lietuvos kaimo turizmo asociacija.
