Valstybė gina vagies teises!
Taigi buvau aukštos klasės viešbučio Hagoje vestibiulyje, kuris yra filmuojamas daugybe kamerų, kai kuo ramiausiai įėjo vagis, ir kol aš atlikinėjau formalumus registratūroje, nemačiomis atsegė mano portfelį, ištraukė piniginę, vėl užsegė portfelį ir neskubėdamas išėjo. Atrodo, paprasta situacija, kuri gali nutikti kiekvienam, tačiau ją narpliojant jau teko susidurti su keistomis nuostatomis, kurios plečiasi ir į Lietuvą.
Aplink gausu vaizdą fiksuojančių kamerų. Paprašius, apsaugos darbuotojai peržiūrėjo įrašą, papasakojo, kad viskas yra užfiksuota, labai ryškai matomas vagies veidas, tačiau įrašą parodyti man atsisakė! Pasirėmė asmens duomenų apsaugos įstatymais, kurie draudžia apvogtajam matyti vagies veidą, kad nepaskelbčiau kokia yra jo odos spalva, kokia lytis? Jei tai pasirodytų esąs ne baltasis, juk galėtų sudaryti įspūdis, kad visi imigrantai ar kiti mažumų atstovai linkę vogti, o tai pažeistų mažumų teises! O be to, kad aš teigiu, jog mane apvogė, dar neįrodo, kad tikrai įvyko vagystė. Būtinas nepriklausomas tyrimas, aplinkybių nustatymas, kitos pusės paaiškinimas ir teismo sprendimas. Taigi pats vagis, saugant taip keistai suprantamas „žmogaus teises“, yra įslaptintas. Suprask, vagie, tavo teises gina valstybė!
Mano nuostolis nebuvo labai didelis – su dokumentų, grynųjų ir piniginės praradimu, gal koks 100 eurų. Daugelyje senųjų ES valstybių galioja įstatymai, kad mažareikšmiams nusikaltimams neskiriama dėmesio, kadangi teisėsaugos tyrimas kainuotų daug daugiau. Taigi ši vagystė tikriausiai nebus net tiriama.
Man tikrai gaila ne to nuostolio, bet pikta dėl tokio požiūrio, kuris iš tikrųjų tik skatina nusikalstamumą. Suabsoliutintos „žmogaus teisės“ griauna piliečių pasitikėjimą valstybe ir teisingumu. Neatsitiktinai toks populiarus buvo Niujorko meras Rudolphas Giulianis, kuris ryžtingai kovojo su kišenvagiais ir smulkiais sukčiais, kad iš jų neišaugtų stambūs nusikaltėliai.
Leninizmas grįžo su kaupu
Visoje šioje istorijoje mane šokiravo suabsoliutintos vagies teisės. Aš nors ir nukentėjęs, traktuojamas kaip stiprioji pusė ir mano teisės apribotos, kai vagis – socialiai pažeidžiamas subjektas, todėl jis saugomas valstybės. Bet kokia čia valstybė, kur bijoma pasakyti, kad vagis yra vagis, ar politkorektiškai reikėtų sakyti: asmuo su potraukiu daiktams? Juk jau turime nemažai žodžių, kurių viešai nebegalima ištarti.
Ši istorija man priminė nesenas batalijas dėl imigrantų. Kai pasisakiau, kad esu prieš masinę imigraciją iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos, tuojau buvau užpultas dalies aktyvistų ir apkaltintas radikalumu, šovinizmu ir man buvo primintos žmogaus teisės.
Tokios suabsoliutintos žmogaus teisės primena leninizmą Sovietų Sąjungoje, kur „visa“ liaudis statė komunizmą ir joks atskiras „elementas“ negalėjo to išvengti, jei tik nenori patekti į Sibirą ar lagerius. Atrodytų, statykit jūs tą savo komunizmą, o manęs nelieskit. Jeigu norit priiminėti imigrantus, juos mokyti kultūros ir rašto, tai priimkit pas save į namus, bet ne, jokių diskusijų, statysim komunizmą visi! Ar buvo Lietuvoje diskutuojama apie imigrantų priėmimą? Ne, tiesiog Premjeras pranešė atvykstančiųjų skaičius ir tiek.
Sovietų sąjungoje klestėjo melas. Viešumoje buvo skelbiama priešingai nei buvo realybėje. O dabar Švedijos policija negali pasakyti tiesos, kad dauguma nusikaltimų įvykdo imigrantai, Vokietijos laikraščiai negali atvirai parašyti, kad seksualinius nusikaltimus Naujųjų Metų naktį įvykdė musulmonai, o Anglijoje jau atsisakoma viešoje erdvėje pastatyti Kalėdų eglutę, kad tik nebūtų įžeistos religinės mažumos.
Radikalus melas skatina radikalų toną
Suabsoliutinus žmogaus teises iki absurdo, ir ribojant tiesą, mes pradedame gyventi melo visuomenėje, kuri neegzistuoja realybėje. Tai mažos dalies aktyvistų siekis sukurti utopiją. Štai socialdemokratų partija neseniai gyrėsi, kad jų rinkiminis sąrašas sudarytas pagal kvotas, moterų ir vyrų po lygiai. Ne, nepasigyrė, kad sąrašas sudarytas pagal kompetencijas, pagal pasiekimus, pagal garbingai pelnytą pripažinimą, bet pagal kvotas, vien dėl to, kad kažkas turi vyro ar moters lytį, kurios, ačiū Dievui, negalėjo pasirinkti iki gimdamas.
Tokia butaforinė melo visuomenė pykdo žmones. Savo akimis matome, kad imigrantai iš Artimųjų Rytų Europoje kuria getus, žinome, kad daugybė musulmonų paveikti radikalizacijos, bet ne, taip kalbėti negalima, nes kažkas pasijus įžeistas. Aišku, šios taisyklės negalioja, kai reikia visą lietuvių tautą apkaltinti dėl žydų žudynių. Lietuviai juk ne mažuma, vadinasi ir teisių turi gerokai mažiau! Kai politikai nepasako tiesos, vengia diskusijų, tada visuomenė ieško tokių, kurie nebijo kalbėti aiškiai ir suprantamai. V. Orbanas atvirai pasisakė apie imigrantus, kai kiti išsisukinėjo, M. Le Pen kalba apie musulmonų getus, o D. Trumpas tiesiai rėžia kokia bendruomenė daugiausiai įvykdo nusikaltimų JAV. Ką mes girdime iš aukščiausių ES tribūnų apie naują Lenkijos valdžią? Visi laikraščiai, visi ekspertai ir apžvalgininkai choru šaukia, kad Varšuvoje valdžią paėmė radikalai ir autoritarai, bet kur argumentai, kur faktai? Ką gi Lenkijos politikai padarė tokio tikrai radikalaus?
Galėtume padiskutuoti apie šiuos dalykus, bet ar diskutuoja žiniasklaida, ar diskutuoja inteligentai, ar diskutuoja isteblišmentas? Ne, iškart pasipila teisuoliškos antraštės, etikečių klijavimas ir tūžminga neapykanta kitokiai nuomonei, beje, iš tų, kurie save vadina liberalais ir gerbiančiais visų teises.
